Dvaras prie geležinkelio stotelės iš Utenos į Vilnių (Utenos sen.), priklausė Marikoniams, pagal moterišką liniją – Piotuchovams. 1796 m. čia stovėjo koplyčia. Ji buvo iki XIX a. antros pusės. Atiteko paveldėtojai – Stefanijai Piotuchovai Platerovai, Justino, su 745 deš. žemės (XIX a. pab.). Dvarui priklausė Ignapolio ir Noliškėlių palivarkai. 1853 m. čia buvo 9 gyv., 8 iš jų samdiniai. Valdytojas Juozapas Peršinskas. 1897 m. gyveno 15 šeimų (63 gyv.). 1889 m. Degulių dvarą valdė minėta Stef. Platerienė su daugybe šeimyniškių. Mykolo Pliaterio duktė – 1831 m. sukilimo dalyvė kapitonė Emilija Pliaterytė Ji buvo viena iš penkių seserų, o jos brolis grafas Mykolas – Degulių dv. savininkas, pas kurį sukilimo metais ji traukdamasi susikovė su rusų kariais, buvo sužeista, rūmai sudeginti. Pliateriai ištremti, dv. atimtas. Pliaterienė, grįžusi iš Sibiro su sūnumi Mykolu Justinu Ksaverijumi, gavusi caro malonę, susigrąžino Degulių dvarą. Dvarą tvarkė valdytojai (uriadnikai): 1853 m. – Juozapas Peršinskis, 1892 m. – Antanas Dubauskis, 1897 – Jokūbas Biguzas su šeima ir šeimynykščiais. 1923 m. dvare buvo 21 gyv. 1925 m. Degulių dvare gimė Dominykas Pliateris, Ksaverijaus sūnus, šiuo metu gyvenatis Utenoje, susigrąžinęs žemę ir dvarvietę.