PAŽINIMO KELIU PO PAVELDO OBJEKTUS
Zarasų krašto muziejus surengė didelę ekskursiją mūsų rajono istorijos ir kultūros paveldui pažinti. Norą keliauti kad ir rudeniškai drungnoką lapkričio šeštadienį žadino įdomūs jau žinomi ir dar mažai arba visai nepažinti lankytini objektai. Tad į šią pažintinę kelionę zarasiškiai registravosi kaip niekada gausiai (net ne visiems užteko vietų). Pasipildžius nemažam būriui ekskursantų iš Vilniaus, didžiuliame autobuse neliko nė vienos laisvos vietos.
Pasiklausę gido Ramūno Keršio pasakojimo apie Zarasų miesto istoriją, užsukome į Didžiąją salą. Iš jos atsiveria graži mūsų miesto panorama, kurią ne vienas ekskursantas iš sostinės pamatė gal ir pirmą kartą. Visus suintrigavo gido surasta ir parodyta nuotrauka, kurioje matomi griuvėsiai – jie gali liudyti dabartinio paplūdimio vietoje buvus vienuolyno ar dvaro. Ši intriga sukėlė net šiokią tokią zarasiškių diskusiją.
Toliau ekskursijos maršrutas vingiuotu ir banguotu keliu nuvedė į, ko gero, žinomiausią ir labiausiai lankomą Stelmužę. Šiame unikaliame senove alsuojančiame gamtos prieglobstyje kiekvieną kartą yra proga ne tik prisiminti šios dvarvietės istoriją, pažvelgti į senolį ąžuolą, apsilankyti XVII a. statytoje seniausioje Lietuvoje medinėje Viešpaties Jėzaus Kryžiaus bažnyčioje, varpinėje, bet ir iš naujo pajusti negailestingo laiko tėkmę, sužinoti įdomių artefaktų, paslapčių. O jų senoji Stelmužė iš tikrųjų slepia dar daug.
Šį kartą buvo ryžtasi nukeliauti ir į bene tolimiausią Zarasų rajono vietovę – Kamariškes, taip pat senąją dvarvietę, kurios istorija, beje, susijusi su Stelmužės dvaru, nes minima kaip didikų fon Berkenų nuosavybė. Čia pamatėme buvusio didingo dvaro apgriuvusį vaizdą. Šiuo metu šio objekto tvarkymo darbų ėmėsi Nacionalinio socialinės integracijos instituto, įsikūrusio Antalieptėje, komanda. Jau išvalytos kai kurios dvaro patalpų erdvės, dedamos grindys. Grįždami apžiūrėjome netoli Samanių gerai išlikusį Pirmojo pasaulinio karo įtvirtinimą; pro autobuso langą žvelgėme į aptuštėjusią gyvenvietę, neregio akimis žiūrinčius uždarytos mokyklos pastatus…
Pasukus Antazavės link, dažnas iš mūsų vaizduotėje jau regėjome Antazavės dvarą, kilo mintys apie Pliaterių giminę ir garsiąją 1831 m. sukilimo karžygę Emiliją Pliaterytę. Amatų centre Antazavės dvare apžiūrėjome edukacines medžio drožybos, audimo bei keramikos dirbtuves, čia eksponuojamas Zarasų krašto muziejaus pagrindiniame fonde saugomų audinių bei dusetiškės menininkės Daivos Čypienės megztų riešinių parodas.
Dusetos, kaip žinia, garsios ne tik Sartų žirgų lenktynėmis, bet ir kūrybingais, talentingais dailininkais, kitų meno sričių kūrėjais. Tad visai suprantama, kad pirmiausia skubėjome į Kultūros centrą Dusetų dailės galeriją, kur mus mielai sutiko jos direktorius, dailininkas ir fotografas, Alvydas Stauskas. Jis supažindino su labai originalia ir įdomia Evaldo Ivanausko fotografijų paroda. Nustembi sužinojęs, kad nuotraukose užfiksuotas paprasčiausias duobėtas, suskilęs asfaltas bei apiręs šaligatvių betonas. Bet menininko sugebėta sukurti taip išmoningai, kad, atrodo, lyg žiūrėtum į negyvenamos planetos peizažą ar į Švedijos fiordus; kyla įvairiausių ir kitokių vaizdinių. Būdami Dusetose negalėjome neužeiti į Sartų regioninio parko Lankytojų centrą, kur labai gyvai pristatomos šio krašto istorinės, kultūrinės ir gamtos vertybės. O, galima sakyti, atsitiktinai užsukę į tautodailininko Eriko Čypo Amatų centrą, niekaip negalėjome iš čia ištrūkti – nemažai mūsų ekskursantų (ypač vilniškiai) buvo pagauti Eriko dėmesio, jo žmonos Daivos kūrybos grožybių. Ne veltui kažkuri iš vilniškių ekskursančių palaimingai ištarė: ,,Siela atsigavo…“.
Laikas labai skubino – trumpa rudens diena jau merkėsi. Įvažiavę į Užtiltę apsukome ratą prie Sartų hipodromo ir stabtelėjome buvusio Didžiadvario dvaro teritorijoje. Pats dvaras 1865 m. buvo apleistas ir sunyko. Šioje vietoje pastatytas paminklinis akmuo Emilijai Pliaterytei ir Cezariui Pliateriui.
Pasiekę Antalieptę jau skubiau aplankėme Antalieptės krašto, Energetikų muziejus, paspoksojome į kabantį ant lynų pėsčiųjų tiltą per Šventąją, dar vadinamą ,,beždžionių tiltu“. Be abejo, savotiškas atradimas – buvęs Antalieptės vandens malūnas: akmens mūro, paįvairinto bazaltu, pastatas puikiai išsilaikęs, išlikusi didžiulė vandens turbina. Deja, jis privatizuotas, tad teko apžiūrėti tik iš išorės. Paskutinis stabtelėjimas – Degučių sentikių maldos namai, trumpas gido pasakojimas apie sentikių istoriją Zarasų krašte, paveldą. Kai kupini kelionės įspūdžių grįžome, Zarasus jau gaubė vakaro tamsa. Manyčiau, kad visų sieloje kirbėjo pasitenkinimas ekskursija.
Elės Pranaitytės nuotraukos
Vasilijus Trusovas
[easy_image_gallery gallery=”935″]