ŠIUOLAIKINIŲ LENKŲ TEATRO PLAKATŲ PARODA IŠ ŽEŠUVO (RZESZÓW) TARPTAUTINĖS TEATRO PLAKATŲ BIENALĖS RINKINIŲ
Paroda Zarasų krašto muziejuje, 2017-05-23 – 2017-06-11 dienomis. Parodoje, kuria inicijavo Lenkijos institutas Vilniuje, bus parodyta apie trisdešimt 2006-2016 m. sukurtų lenkų teatro plakatų. Tuo metu savo meninę veiklą baigė iškilūs visame pasaulyje garsios vadinamosios Lenkų plakato mokyklos atstovai – Franciszek Starowieyski, Mieczysław Górowski, Andrzej Klimowski, Jan Lenica. Kaip kurių iš jų jau nebėra tarp mūsų. Pamažu jie tampa istorija, užleisdami vietą vidurinei ir jaunajai plakatų kūrėjų kartai, brendusiai lenkų plakatui nepaprastai palankioje terpėje.
Lenkų plakato mokyklos patrauklumą ir nepaprastą populiarumą be kita ko galima paaiškinti tuo, kad didžiosios uniformizacijos, kurią iš dalies lėmė vis tobulesnė fotografija, laikais, lenkų plakatas stebino nauja estetika, laisve ir humoru. Rankų darbo plakatai išsiskyrė įvairove, individualumu, buvo atpažįstami pasauliniame plakatų kontekste, be to buvo svarbus visuomenės komunikavimo elementas. Geriausi ano meto plakatai – tai kino ir teatro plakatai. Šiais standartizuotos kino produkcijos laikais kino plakatai spausdinami milžiniškomis apimtimis ir beveik visada juose tėra filmų kadrai arba filmų nuotraukų koliažai. Persunkti Holivudo estetikos, jie jau nebėra vizualiojo meno objektai, greičiau visa savo esybe jį paneigia. Meninio plakato rinkoje teišliko plakatai parodoms, koncertams ir teatrams.
Šiuolaikinis teatro plakato kūrėjas susiduria su iššūkiu. Įkvėpimo šaltinis – daugiasluoksnis, neretai kelių valandų trukmės meno kūrinys, įgyvendinta režisieriaus, spektaklio kūrėjo vizija. Su tokiu dažnai nepaprastai ekspresyviu arba nevienareikšmiu artefaktu susiduria plakato kūrėjas, kurio dispozicijoje – B1 formato popieriaus lapas, šiek tiek kreidelių, šriftų ir kompiuteris. Kaip tokiomis ribotomis priemonėmis perteikti tai, prie ko dirba visa spektaklį kuriančių žmonių komanda. Vienas žmogus, priešais kurį – tekstas, režisierius, scenografas, kostiumų dailininkas, choreografas, kompozitorius, aktorius ir visas teatro techninis užnugaris. Grafikas privalo sukurti emocinį ženklą, išsiskirsiantį daugiaspalvės kakofonijos, banalių šiuolaikinę viešąją erdvę užvaldžiusių vaizdų fone. Plakatas turi suintriguoti pro jį gatve skubantį žmogų ir priversti į jį pažvelgti. Vėliau tas žmogus galbūt nusipirks bilietą ir nueis į spektaklį. Geras plakatas turėtų sukurti tokį stebuklą.
Visur vyraujančių ir mus supančios realybės neatskiriama dalimi tapusių fotografinių vaizdų laikais, grafikui telieka vienintelė išeitis – poetiškas, nebanalus, paprastos, lengvai suprantamos formos kūrinys. Tai bene vienintelis būdas tapti matomam. Tik formos minimalizmas plius metafora turbūt dar gali patraukti dėmesį.
Taigi grįžtame prie ištakų: humoras, įdomus sumanymas, paprasta suprantama grafika, išgrynintos spalvos plokštumos, ranka pieštas individualus piešinys ar vaizdas, nestandartinis šriftas gali patraukti dėmesį ir priversti stabtelėti ar net tokį plakatą pamėgti. Plastinė forma tarnauja minčiai – metaforai, užkoduotai kiekviename plakate. Ir tame nutapytame, ir grafiniame, ir net paprastame tipografiniame. Tai ji kuria naują, kitokią realybę, tam tikrą daugiareikšmę aurą, galinčią paveikti praeivį gatvėje ar žiūrovą galerijoje. Tai būdinga ir senųjų meistrų plakatams, ir jaunųjų kūrėjų, sąmoningai ar ne tęsiančių senąją gerąją lenkų tradiciją, darbams.
Parodai atrinkti plakatai išsiskiria neregėta meninių raiškos priemonių įvairove: nuo rėksmingų iki nepaprastai subtilių, lengvų, poetinių raiškos formų. Plati panaudotos grafinės technikos paletė dar labiau sustiprina eksponuojamų darbų poveikį.
„Iš patirties rengiant Tarptautinę teatro plakato bienalę galiu patvirtinti, kad mūsų parodose eksponuojami plakatai visuomet sukelia emocijas, nepalieka abejingų. Galbūt dėl to, kad tai nėra hermetiškas menas, greitai ir ryžtingai komunikuojantis su žiūrovu. Įsimename juos, ko dažnai negalima pasakyti apie spektaklius, kuriems buvo skirti ir kurių biudžetas buvo nepalyginamai didesnis nei plakato projekto ir kelių šimtų jo egzempliorių išspausdinimo“ – tvirtina parodos autorius Krzysztof Motyka.