SPALVINGOS VILNOS PINKLĖSE
Tarptautinę veltinio dieną, kuri minima spalio 3 – iąją, Zarasų krašto muziejuje buvo pristatyta zarasiškės Aušros Talačkienės veltų dirbinių paroda ,,Prisilietimai“. Tai jau antroji šios vilnos vėlėjos ir rankdarbių mėgėjos personalinė paroda, tarp kurių buvo ketverių metų kūrybinių paieškų pertrauka.
Tiesa, prieš trejus metus Aušra dalyvavo I respublikinėje taikomosios tautodailės parodoje – konkurse ,,Iš Džiugo sakmių“ Telšiuose ir Zarasų krašto amatininkų jungtinėje parodoje Daugpilyje. Prieš porą metų, per patį pavasarinį žydėjimą, moteris atidarė jaukią parduotuvėlę – studiją ,,Vilnos ir dovanų oazė“, o praėjusiais metais tapo Lietuvos veltinio amatininkų gildijos nare. Taigi nuo vienos personalinės parodos iki kitos jaunos moters gyvenime vilna įsitvirtino ir įtraukė ją į spalvingas purias pinkles nenuspėjamam laikotarpiui. Ką gali žinoti, gal visam gyvenimui… Juk Aušrą auklėjo rankdarbiaujančios močiutė ir mama, iš kurių ji nuo mažų dienų paveldėjo subtilų skonį, kruopštumą, o visa kita atrado savyje. Juk kai augi apgaubtas ne tik meilės, bet ir puošiamas įmantriausiais raštais su meile megztais drabužėliais, kai kasdien matai mamą su virbalais ar vąšeliu rankose, kai mama supažindina su siūlais ir spalvų derinimu, negali neatrasti savyje to moteriškumo prado ir didelio noro pranokti mamą. Jei ne mezgime, tai bent savoje srityje… Ir Aušra tai įrodė pakvietusi zarasiškius į pirmąją parodą ,,Trilogija: veltinis, akmuo, sidabras“ bei nustebinusi gausiai susirinkusius anuomet į veltų dirbinių ir jos sukurtų papuošalų pristatymą, kuris savo originalumu iki šiol daugeliui palikęs kuo puikiausią įspūdį. O tą popietę parodą pristatęs muziejaus kolekcijų saugotojas – kultūrinių renginių koordinatorius Vasilijus Trusovas irgi tvirtino, kad zarasiškės Aušros paroda ypatinga tuo, kad parodų salėje sukurta romantiška erdvė. Aš pasakyčiau: menišką skonį turinčios moters erdvė su pravertomis į ją durimis smalsaujantiems. Juk tądien žvilgsnius traukė parodų salės dešinioji arba meniškoji pusė, kurioje buvo išeksponuoti jos velti darbai. Vos įžengus į salę dėmesį prikausto labai moteriškas ,,vonios kambarėlis“, kuriame yra originalus, gėlės žiedą primenantis dubuo po nuveltu čiaupu, minkštas kilimėlis, kiti higienos aksesuarai. Už jų laukia apvelti supamas krėslas, lempos gaubtas, veidrodis, moteriški drabužiai, rankinės, šalikėliai ir, žinoma, dabar itin madingas interjeruose, siuvėjų manekenas, o akis traukia šiltų spalvų paletė…
Anot Aušros, parodoje dominuoja keturių metų laikų spalvos. Per jas vyksta mūsų prisilietimai prie metų laikų kaitos ir daugelio kitų dalykų. Gimusi žiemą ir todėl baltai apsirengusi darbų autorė tą popietę pristačiusi būtent šį metų laiką. Tiesa, Lietuvoje žiemos minkštos ir ne itin šaltos. Tą paliudijo ir šilumą susirinkusiems spinduliavusi Aušra, kuriai vilna yra nuostabiausia relaksacijos priemonė, nes, anot jos, vilna plastiška, puri, šilta, iš jos gali nulipdyti ką tik nori, tereikia tik nepamiršti, kad veliama ji susitraukia 30 – 50 proc. Pirmą vilnos kamuoliuką suvėlusi 2006 metų pradžioje, moteris vis dar negalinti sustoti ar atsisakyti patraukusio ir darbu tapusio pomėgio. Jai ypač patinka velti su adatėlėmis, bet netruko perprasti vėlimą šlapiuoju būdu, kiek vėliau pradėjusi velti ant šilko (pirmoje parodoje nemažai buvo tokių jos darbų), derinti sausą ir šlapią vėlimo būdus, eksperimentuoti, įveldama kitas medžiagas ar kitų gyvūnų (kad ir šunų) vilną. Kaip bebūtų keista, sausas vėlimo būdas atima kur kas daugiau laiko nei šlapias, bet per tiek darbo su vilna metų Aušra jau turi mažų gudrybių, savų profesinių pastaptėlių, tad, anot jos, kai kurie procesai sutrumpėjo.
Sumanymai ateina nepastebimai: kartais prisisapnuoja, kartais keičiasi beveliant, o vilnos spalva pasirenkama pagal nuotaiką. Jei koks nerimas graužia, tai nieko spalvingo ir nesukursi, o jei širdis dainuoja, kiekvienas darbelis rožėmis ar kitokiais žiedais pražys. Tą galima pastebėti ir tarp parodai pateiktų darbų. Pavasario vėjas išdykėlis pašiauš plaukus, kieme nudžiugins iš po sniego marškos išlindęs žolės kuokštelis, ir rankos tiesis link žalsvos spalvos vilnos, o merkiant rudeniniam lietui ant dirbinio kris juodos ar pilkos vilnos purslai…
Kai tiek metų draugauji su vilna, be kurios jau sunku įsivaizduoti savo gyvenimą, norom nenorom tenka ieškoti bendraminčių, kad galėtum kuo daugiau sužinoti, išmokti, tobulėti, todėl praėjusiais metais Aušra tapo jaunos, 2012m. susikūrusios Lietuvos veltinio amatininkų gildijos nare. Gildijoje yra puiki galimybė susitikti ir mokytis iš užsienio vilnos vėlimo profesionalų, keistis savosiomis technologijomis ar mažomis gudrybėmis ir bendrauti, nes tik su bendraminčiais gali išsikalbėti jaudinančiomis, su pomėgiu ir darbu susijusiomis temomis. Juk tik gabių, kruopščių moterų rankose vilna virsta stebuklu ir meno šedevru, kurių pasižiūrėti tądien susirinko nemažas pulkas zarasiškių, Aušros artimųjų, draugų, valdžios atstovų, linkėjusių jaunai moteriai kūrybinės sėkmės, kitų svajonių išsipildymo ir dar ne vienos puikių autorinių darbų parodos…
Paroda vyks iki lapkričio 29 dienos!
GRAŽINA ZOLOTUCHINA