Tautinių mažumų nekilnojamasis kultūros paveldas Zarasų rajone
Įgyvendindamas Kultūros paveldo departamento finansuojamą projektą „Tautinių mažumų nekilnojamasis kultūros paveldas Zarasų rajone“, Zarasų krašto muziejus rugsėjo 18 ir 24 dienomis Zarasų rajono gyventojams ir svečiams pasiūlė galimybę susipažinti su Zarasų krašte gyvenusių ir dabar gyvenančių tautinių mažumų – žydų ir sentikių – nekilnojamuoju paveldu. Buvo organizuotos dvi ekskursijos – pirmoji į Zarasų Švenčiausios Panelės Užtarytojos sentikių cerkvę, Minaukos sentikių Švč. Dievo Motinos Globėjos cerkvę, sentikių koplyčią Zarasų rajone, Degučių kaime, Raistiniškių sentikių cerkvę, Turmanto sentikių cerkvę, bei antroji į Zarasų žydų senąsias kapines, Zarasų žydų naująsias kapines, pastatus Zarasuose, kuriuose buvo žydų sinagogos (Sinagogos g. 1 ir Bajorų g. 14), žydų žudynių vietą Krakynėje, žydų paveldo objektus Dusetose, Salake, Turmante Ekskursijų metu dalyviai galėjo ne tik apžiūrėti pačius nekilnojamojo paveldo objektus, bet ir išgirdo tragišką žydų bei sudėtingą sentikių istorijas Zarasų krašte.
Apie geranorišką Lietuvos požiūrį į kitų tautybių gyventojus yra žinoma nuo viduramžių. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje gyveno įvairių tautybių žmonės. Pirmosiomis Lietuvos etninėmis mažumomis yra laikomi žydai, totoriai, karaimai, vokiečiai, romai ir rusėnai (rusai, gudai, ukrainiečiai). Rusėnai sudarė daugiau nei pusę LDK gyventojų.
Zarasuose gausiau gyveno žydų ir rusų (sentikių) tautinės mažumos.
Manoma, kad žydai į Zarasus atsikėlė po XVII a. vidurio karo. Nors žydų kultūros ženklų Zarasuose šiandien išlikę nedaug (senosios kapinės – vienintelis į Kultūros vertybių registrą įtrauktas šio pobūdžio objektas), prieš pora šimtmečių šios tautos žmonės sudarė nemenką miestelio gyventojų dalį. Žydų Zarasuose ėmė gausėti XIX a. pradžioje, atsigaunant amatams ir prekybai. Iki 1884 m. Zarasuose iškilo netgi 6 Žydų maldos namai. Šimtmečius čia gyvenusios bendruomenės Zarasai neteko 1941 m., kai vietiniai žydai buvo sušaudyti Krakynės miške. Jų atminimui toje vietoje buvo įrengtas memorialas, šiandieną taip pat įtrauktas į kultūros vertybių registrą.
Sentikybė – Bažnyčios ir religinės bendruomenės, nepripažįstančios XVII a. Rusų stačiatikių bažnyčioje patriarcho Nikono įvykdytos reformos ir saugančios senąsias religines tradicijas ir apeigas. Sentikybė yra savita eschatologinė rusų stačiatikybės atmaina.
Sentikių emigracija į dabartinę Lietuvos teritoriją prasidėjo XVII amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigoje. Svarbiame sentikių istorijos šaltinyje „Degučių metraštyje“ rašoma apie žmones, gyvenusius Degučiuose (Zarasų rajonas) – sentikių religiniame ir kultūriniame centre.
1779–1850 m. Degučiuose buvo trys sentikių cerkvės. Nuo XVIII a. pradžios iki XIX a. pirmosios pusės Degučiuose vyko intensyvi Lietuvos sentikių bendruomenių veikla: buvo tapomos ikonos, spausdinama religinė literatūra, vykdomas švietėjiškas darbas. Čia buvo vienuolynas, maldos namai.
Apsigyvenę glaudžiomis bendruomenėmis, sentikiai ir toliau yra susiję su Rytų krikščionybės tradicija, o savo papročiais ir tradicijomis turtina Lietuvos kultūrinę įvairovę, tapo jos paveldo dalimi. Materialioji jo dalis – cerkvės, menas, knygos – yra saugomas valstybės, o Lietuvos gyventojus jie stebina sugebėjimu išlaikyti savitas tradicijas naujai pasirinktos gyventi tėvynės kultūrinėje apsuptyje gerbiant greta esančiųjų tradicijas. Net švęsdami Lietuvos šventes jie išlaiko savitumą.
Zarasų krašto muziejaus vyr. fondų saugotoja Daiva Juškienė
