Zarasų krašto muziejus

Teatrinė Zarasų krašto istorija

Besibaigiantis kovas pažymėtas labai gražia švente – Tarptautine teatro diena, kurios proga į Zarasus atkeliauja festivalis ,,Teatro savaitė“. Būtent šie du šviesūs įvykiai ir paskatino pasižvalgyti po teatrinę Zarasų krašto istoriją. Jos apžvalgoje trumpai priminsiu tuos mūsų kraštiečius, kurie buvo susieti ir su teatrine veikla. Jų gyvenimiškajai daliai teko skirtingi ir sudėtingi likimai, neretam išsiskyrimas su Lietuva, gyvenimas ir amžinąsis poilsis toli nuo gimtųjų vietų. Tačiau mūsų rankose nepaprastai stipri jėga – atmintis, kuri leidžia netikėtai susitikti su jais, jau išėjusiais…

Pasakodama apie šiuos įdomius žmones, trumpai paminėsiu tik jų sąsajas su teatru, nors jų veikla buvo daugiaplanė ir kiekvienas iš jų nusipelno plačios gyvenimo bei veiklos apžvalgos. Žinau, kad tokios yra ir jos vienokia ar kitokia forma pasieks savo skaitytojus…

Nors pedagogas, poetas, rašytojas, dramaturgas ir spaudos darbuotojas Anatolijus Kairys (1914-2008) gimė Sankt Peterburge (Rusija), kur tuo metu gyveno jo tėvai – Justinas ir Monika Kairiai, nevadinti jo mūsų krašto žmogumi negali. Apie 1920-1921 m. jis su namiškiais atvyko į Lietuvą ir apsigyveno motinos tėviškėje Kalendiškės kaime (Vajasiškio parapija, Zarasų apskritis). Lankė Daugailių pradinę mokyklą, dirbo pas ūkininkus piemeniu, pusberniu ir bernu. 1935–1936 m. tarnavo Lietuvos kariuomenės Ukmergės pirmajame pėstininkų pulke ir paleistas į atsargą turėjo jaunesniojo puskarininkio laipsnį. 1936 m. įstojo į Lietuvos šaulių sąjungą. Palaikomas finansiškai porą metų privačiai mokėsi gimnazijos kursą.
1938 m. įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą Kaune, kuriame iš pradžių Humanitarinių mokslų fakultete studijavo prancūzų kalbą ir literatūrą, vėliau Filosofijos – pedagogiką, psichologiją ir pedologiją. Nuo 1940 m. studijas tęsė Vilniaus universitete, Humanitarinių mokslų fakulteto Filosofijos skyriuje. Studijas derino su darbu ir aktyvia visuomenine bei žurnalistine veikla. 1942 m. pavasarį, gerai išlaikęs pedagogikos specialybės baigiamuosius egzaminus ir parašęs diplominį darbą „Profesoriaus dr. St. Šalkauskio tautinis auklėjimas“, baigė universitetą ir buvo paskirtas Šiaulių suaugusiųjų vidurinės mokyklos direktoriumi (dirbo iki 1944 m. pavasario).

Sovietų ir vokiečių okupacijos metus, savo politinį sąmonėjimą ir apsisprendimą pasitraukti iš Lietuvos aprašė atsiminimuose „Kodėl aš pasirinkau užsienį“. 1945 m. studijavo Insbruko (Austrija), o 1946 m. – Tiubingeno (Vokietija) universitetuose. Studijuodamas dirbo Nuertingeno lietuvių gimnazijos vicedirektoriumi auklėjimo reikalams ir dėstė pasaulinę istoriją aukštesnėse klasėse. 1947 m. dėdės Jono Juodvalkio pakviestas, persikėlė į JAV, apsigyveno Čikagoje ir gilino žinias universitete. Kaip ir daugelis išeivių, kad užsidirbtų pragyvenimui, vertėsi kaip įmanydamas: buvo staliumi, padavėju, turėjo elektronikos krautuvėlę, dirbo nekilnojamojo turto kompanijos agentu, keletą metų vairavo taksi ir kt. Tęsė savo kūrybinį rašytojo darbą ir aktyviai dalyvavo kultūrinėje, visuomeninėje išeivijos veikloje.

A. Kairys buvo vienas produktyviausių, intensyviausiai dirbančių lietuvių rašytojų, parašęs per 100 įvairaus žanro kūrinių, išleidęs apie 50 knygų. Nors ne visus jo kūrinius palankiai vertino laikraštinė kritika, tačiau nė vienas išeivijos rašytojas nesusilaukė tiek premijų – įvairiuose konkursuose bei įvairių organizacijų buvo premijuota 16 jo kūrinių.

Pirmuosius žingsnius literatūroje A. Kairys pradėjo 1938 m., parašęs draminį vaizdelį „Būkime angelaičiai“, kurį išleido tėvai marijonai Marijampolėje ir kuris jau tada buvo suvaidintas bei turėjo pasisekimą Utenos ir Zarasų parapijose.

Kūrybinį kelią pokario Vokietijoje A. Kairys pradėjo lyrikos knygele „Blaškomi lapai“ (1946). Vėliau, jau įsikūręs Amerikoje ir išleidęs eilėraščių knygą „Auksinė sėja“ (1954), pasinėrė į sudėtingą dramos bei komedijos žanrą. Pirmasis sceninis veikalas – 4 veiksmų istorinė pjesė „Laisvės medis“, pasirodė 1955­aisiais. Po metų buvo išspausdinta 3 veiksmų komedija „Diagnozė“ (išversta į latvių kalbą 1966). Vėliau „Viščiukų ūkis“ (1965, Čikagos scenos darbuotojų sąjungos premija), „Curriculum vitae“ (1966, išversta į anglų kalbą 1971), „Šviesa, kuri užsidegė“, „Eldorado“ (abi 1968, Čikagos skautininkų ramovės premijos), „Palikimas“ (1969, išversta į latvių kalbą 1970), „Du broliukai“ (1970), „Sidabrinė diena“ (1972), trilogija­poema „Karūna“ (1974), „Ku­kū“ (1975, Los Andželo dramos sambūrio premija), „Vyskupo sodas“ (1980), „Šventasis princas“ (1984, Los Andželo dramos sambūrio premija), „Dvylika“ (1985), „Ugnies daina“ (1985), „Paskutinė valia“ (1987), „Krikšto vanduo“ (1989, Lietuvos krikščionybės jubiliejaus komiteto premija) ir kt. Parašė ir operų libretų („Čičinskas“, „Emilija Pliaterytė“, „Sidabrinė diena“, „Gintaro šaly“). Dramaturgija, daugiausiai tradicinės formos ir turinio, joje atsiliepiama į tautines išeivijos aktualijas, įvairias sukaktis.

Viename iš interviu apie savo draminius ieškojimus bei kelią nuo komedijos iki tragedijos, A. Kairys sakė: ,,Kartais ir juokdariai pravirksta. Užeina liūdni ir juodi momentai, prarandi pagrindą po kojom, rodos, žemė ima siūbuoti ir ,,griūti dangus“… Tokiais momentais rašau tragedijas. Šiaip – komedijos yra mano meilė ir jas rašydamas jaučiuosi gana patogiai. Žmonės labiau mėgsta ir supranta komedijas. Juokas, geras anekdotas ilgai nešioja savyje ,,užtaisą“, kuris sprogsta daug kartų, žmogus nenori būti nė per daug bauginamas, nė per daug virkdomas melodramomis. Sakoma, kad baimė, įtempta ir nuolatinės ašaros kenkia nervams. Telieka komedijos. Gyvenimiškos, sveikos, žmogiškos komedijos. Žinoma, neįmanoma be tikslo juoktis. Todėl dažnai juokas virsta ,,pajuoka“. Tačiau ir pajuoką žmonės lengviau priima, negu žaizdą“.

A. Kairys – pirmojo Lietuvių teatrų festivalio organizatorius JAV, kuris įvyko 1968 m. lapkričio 27 d. – gruodžio 1 d. Čikagoje (festivalyje dalyvavo 6 lietuvių teatrų išeivijoje grupės). Jo atidaryme organizatorius taikliai pastebėjo, kad ,,auka ir darbas yra didesnės vertybės už kalbas bei pažadus ir galbūt ne festivalio autoriai bus pakviesti atstovauti lietuvių dramaturgijai, tačiau tai yra tautinės kultūros ugdymas“. Išeivijos spaudos apžvalgose džiaugtasi, kad tąkart spektaklius pamatė per 4000 žiūrovų.

Prisimenant prieškarinę Lietuvą, galima pasidžiaugti, kad jo dramos kūrinius išvydo trijų kontinentų scenos Europoje (ir tai ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos teatrai), Amerikoje ir Australijoje.

A. Kairio dramos parašytos su psichologiniu įžvalgumu, sąmojumi, išeivijos realybės pažinimu, patriotiniu giliu, todėl neatsitiktinai jų režisavimo ėmėsi žinomiausi išeivijos režisieriai: St. Pilka, V. Žukausas, Z. Visockienė, A. Dikinis, D. Mackialienė, D. Lapinskas, A. Brinką, E. Dauguvietytė-Kudabienė ir kiti, iš viso 24. O tai jau reikšmingas pripažinimas ir įvertinimas.

Kalbėdamas apie teatrą, A. Kairys buvo atviras: ,,Jei rašytojas neserga savo kūrinio sėkme scenoje, reiškia jis nevertina savo kūrinio. Iš tikrųjų dramaturgas gimsta scenoje, joje užauga ir miršta… Teorinis dramaturgas yra nelyginant ,,užgesęs ugnikalnis“, iš kurio galimo prasiveržimo tyčiojasi apylinkės gyventojai, apsigyvendami prie pat kraterio…“

Lietuvos liaudies artistės, pirmosios Lietuvos teatro scenos Džuljetos, kurią suvaidino antraisiais kūrybos metais (1955), Marijos Černiauskaitės-Barauskienės (1931- 2019) gimtasis miestas – ežeringieji Zarasai. Čia mokėsi ir baigė gimnaziją, kurią vėliau su meile vadino Baltąja gulbe.
1950 m. su lagaminėliu, pilnu Holivudo artistų nuotraukų, M. Černiauskaitė atvyko į Vilnių ir įstojo į Lietuvos valstybinio dramos teatro vaidybos studiją. Čia susitiko su savo būsimuoju vyru kraštiečiu B. Barausku. 1953 m. jiedu atvyko dirbti į Klaipėdos dramos teatrą, o po poros metų susituokė. Bažnytinę santuoką įregistravo slapta, gastrolių Zarasuose metu.

Jos debiutas teatro scenoje – vienas pagrindinių Mašos vaidmenų I. Krylovo „Madų salone“. Po jo aktorė sukūrė per šimtą vaidmenų. „Nuo vergės iki imperatorienės“, – trumpai apie savo vaidmenis sakė Marija. Aktorė pasižymėjo kaip lyrinių-dramatinių vaidmenų kūrėja, tačiau sukūrė ir įsimintinų charakteringų vaidmenų.

M. Černiauskaitė – Olesia (A. Kuprino ,,Olesia“, 1954 m., rež. K. Juršys), Nila Snižko (A. Salynskio ,,Būgnininkė“, 1959 m., rež. V. Jasinskas), Kordelija (V. Šekspyro ,,Karalius Lyras“, 1961 m., rež. L. Kalmetas), Nataša (E. Radzinskio ,,104 puslapiai apie meilę“, 1965 m., rež. N. Guseva). Puikiai žiūrovų ir kritikų įvertintos Morta (J. Marcinkevičiaus ,,Mindaugas“, 1969), Benigna (J. Marcinkevičiaus ,,Mažvydas“, 1976 m.), Žozefina (F. Bruknerio ,,Napoleonas Pirmasis“, 1985 m.) ir Džinė Horton (R. Harvudas ,,Kvartetas“, 2003 m.), kuriuos režisavo Klaipėdos dramos teatro meno vadovas P. Gaidys.

1960-1961 m. M. Černiauskaitė vaidino Kauno dramos teatro scenoje, kurioje sukūrė keturis vaidmenis. Tačiau ji ilgėjosi savo aktorinės mokyklos – Klaipėdos dramos teatro, todėl atgal į pajūrį…

Kolegų bei draugų Marija buvo mylima ir gerbiama už savo santūrumą, dėmesingumą ir darbštumą. Laisvalaikiu ji labai daug skaitė (lenkų ir rusų kalbomis), domėjosi istorija, iškilių žmonių biografijomis. Mėgo megzti, nerti vašeliu, mokėjo daugybę lietuvių liaudies dainų. Buvo šeimos vertybių puoselėtoja. Atostogų metu Marija ir Balys Barauskai dažniausiai patraukdavo į išsiilgtas gimtines. Aplankydavo kapus kalneliuose, pasimėgaudavo nuostabia, visai kitokia nei prie jūros gamta, pabendraudavo su giminėmis ir kaimynais, neužmiršdavo ir savo buvusių klasės draugų bei mokytojų, kurie taip pat jų visada laukdavo.

Per penkiasdešimt darbo vienoje scenoje metų teatrui reikšmingi pastatymai, kuriuose aktoriai Marija ir Balys Barauskai atliko pagrindinius vaidmenis poroje. Tai buvo M. Sebastijano „Bevardė žvaigždė“ – Mona ir mokytojas (1962 m., rež. V. Jasinskas), J. Grušo „Barbora Radvilaitė“ – Barbora ir Žygimantas–Augustas (1973 m., rež. B. Gražys), J. Glinskio „Po Svarstyklių ženklu“ – Sofija ir Konstantinas (1976 m., rež. P. Gaidys), E. Olbio „Kas bijo Virdžinijos Vulf?“ – Marta ir Džordžas (1978 m., rež. V. Čibiras), A. Strinbergo „Tėvas“ – Laura ir Rotmistras (1989 m., rež. P. Gaidys) bei daug kitų, iki šiol gyvų dėkingos publikos atmintyje. Simboliška, jog paskutinis spektaklis, kur jiedu vaidino vyrą ir žmoną, M. Meterlinko „Žydroji paukštė“ (1998 m., rež. K. Žilinskas). Senelis Tilis ir Senelė Tilė, kurie atgyja pomirtiniame pasaulyje, kai juos kas nors pamini. Taigi ačiū, kad skaitėte ir prisiminėte.

Lietuvos valstybinės operos solistė Elzbieta Raciborskaitė-Kardelienė yra aukštaitė, nes jos tėvai – Marijona Dubinskaitė-Raciborskienė ir Jonas Raciborskas yra kilę iš Bileišių kaimo, Dusetų valsčiaus, Zarasų apskrities, nors ji gimė Kaukazo mieste Piatigorske.

Likusi našle motina su vaikais sugrįžo į Bileišius, bet pirmasis Pasaulinis karas šeimą nubloškė į Petrogradą, kur jaunutė Elzytė mokėsi masažistės, kosmetologės, pedagoginės gimnastikos ir gailestingosios sesers specialybių. Karui besibaigiant, 1917-aisiais, šeima vėl sugrįžo į Bileišių kaimą, o Elzbieta buvo priimta į Zarasų apskrities ligoninę ir joje dirbo gailestingąja seserimi. Gyvendama Zarasuose dalyvavo švietimo-kultūros draugijos ,,Akstinas“ ruošiamuose spektakliuose, koncertuose ir operetėse. Ypač dažnai giedojo Zarasų bažnyčioje vykusiose lietuviškose pamaldose.
Zarasuose susituokusi su Jonu Kardeliu, įstojo į Valstybinę Konservatoriją Kaune ir ją baigė įsigydama dainavimo, chorvedybos bei pedagogikos specialybes. Mokėsi ir kompozicijos dalykų: harmonijos, kontrapunkto, fugos ir kitų, lankė operos klasę.

E. Kardelienės repertuare buvo tituliniai ir svarbūs vaidmenys operose: Violeta ,,Traviatoje“, Džiuljeta ,,Romeo ir Džiuljetoje“, Rozina ,,Sevilijos kirpėjuje“, Džilda ,,Rigolete“, Lakmė ,,Lakmėje“, Monona ,,Manon“, Cerlina ,,Fra Diavolo“, Norina ,,Don Pasquale“, Marta ,,Martoje“, Eudokija ,,Žydėje“, Lėlė ,,Hofmano pasakose“, Filin a,,Mignon“, Miuzetė ,,Bohemoje“ ir kitose (iš viso 25). Turėjo apie 500 operos spektaklių Kaune, Vilniuje, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje ir Vokietijoje – Tremtinių operoje.

Pasirinkus nepataikauti sovietiniam okupaciniam režimui, kartu su savo vyru J. Kardeliu teko pasakyti ,,sudiev“ Lietuvos žemei, besiskleidžiančiai Lietuvos operai, kolegoms, nežinant kur vėl besusitiks.

E. Kardelienė buvo viena iš Detmoldo lietuvių operos organizatorių. Nuo 1948 m. pabaigos solistė E. Kardelienė kartu su savo vyru Jonu Kardeliu pradėjo naują gyvenimo etapą. Ji koncertavo Kanadoje: Monrealyje, Toronte, Hamiltone, Vinipegase, Sadberyje, Norandoje ir kitur, kur tik gausiau gyveno lietuviai. Dainuota ir JAV: Čikagoje, Klivlande, Bostone, Ročesteryje, Niujorke. 1949 m. E. Kardelienė Monrealyje savo bute atidarė muzikos studiją, kurioje mokė dainavimo, pianino ir muzikos teorijos. E. Kardelienė buvo mūsų lietuvių išeivių garsenybė, koncertuojanti visuose svarbiausiuose jų renginiuose ir minėjimuose. Solistė visada suteikdavo pakilaus šventiškumo įvairiomis atliekamomis arijomis ir harmonizuotomis liaudies ar lietuvių kompozitorių sukurtomis dainomis.

Dramos aktorės, poetės, dramaturgės, režisierės, vertėjos Elenos Žalinkevičaitės-Petrauskienės (1900-1986) gimtinė – Padustėlis. Ją vos sulaukusią aštuonių mėnesių, močiutė Uršulė Burokienė-Buračiauskienė nuvežė pas tėvus į Peterburgą. Kaip Elena pasakoja savo biografijoje, ten ji ,,augo ir ėjo mokslus“. Tėvas buvo auksakalys. Likusią našle motiną su dviem mažomis dukrelėmis gyvenimo audros nubloškė į Odesą. Iš ten 1918 m. jos parvyko į Lietuvą, kuri tuo metu kūrė nepriklausomą valstybę, ir apsigyveno Kaune.

Gyvendama Kaune, Elena lankė Petrovo baleto studiją, dainavimą ir dramos studiją (baigė 1922 m.), kuriai tada vadovavo A. Sutkus. Darbas studijoje buvo labai disciplinuotas, o improvizaciją, scenos techniką ir meistriškumą dėstė pats vedėjas A. Sutkus. Kaune E. Žalinkevičaitė susipažino su ,,Vilkolakio“ teatro aktoriais ir jai subrendo mintis tapti aktore. Pasak jos, svarbiausias tokio sprendimo kaltininkas buvo B. Sruoga, įrodinėjęs dramos teatro pranašumą. Spaudoje minima, kad pirmasis jos pamatytas vaidinimas Kaune – „Mirtų vainikas“, kuriame pagrindinius vaidmenis atliko J. Oškinaitė ir A. Sutkus, padarė jai labai didelį įspūdį.

Kaip aktorė Elena debiutavo 1920 m. ,,Vilkolakio“ spektakliuose.

1926 m. E. Žalinkevičiūtė antrą kartą ištekėjo – jos vyras žinomas dainininkas Kipras Petrauskas.

1922-1950 m. dirbo aktore Kauno dramos teatre, 1950-1955 m. – dainų ir šokių ansamblyje ,,Lietuva“. Vėliau aktyviai reiškėsi Lietuvos teatro draugijos scenos veteranų sekcijoje, daug prisidėjo prie savo vyro Kipro Petrausko muziejaus įrengimo. 1944 m. buvo pasitraukusi į Vokietiją, dirbo Augsburgo stovykloje įkurtoje teatralų grupėje, bet vyro K. Petrausko prašoma 1948 m. su jauniausia dukra sugrįžo į Lietuvą (tuo metu kiti jos vaikai gyveno Australijoje).

E. Žalinkevičaitė-Petrauskienė save vadino bemoksle, nes iš niekur nėra gavusi diplomo. Bet ta „bemokslė“ mokėjo ne vieną užsienio kalbą – penkias iš jų gerai, o trejetą – pusėtinai bei reiškėsi literatūroje. Valdydama poetės plunksną ir gerai susipažinusi su muzika, ji į lietuvių kalbą išvertė dvidešimt operos veikalų, aštuonias operetes ir dvylika draminių veikalų, o taip pat ir stambų Sabachatino Ali romaną „Velnias tūno mumyse“. Yra pasireiškusi ir dramaturgijoje: parašė keturis veikalus teatrui: „Aliutės sapną“ (kartu su K. Kymantaite), vaidinimą folkloriniais motyvais „Žirgeliai pakinkyti“, pasaką – tragediją pagal S. Nėries poemą „Eglė žalčių karalienė“, „Raudonąją Kepuraitę“ ir tris radijo veikalus: „Kaip katinėlis su gaideliu į ožio vestuves ėjo“, „Ožka melagė“ ir „Miegančioji gražuolė“. Nemažiau E. Žalinkevičaitė-Petrauskienė reiškėsi ir režisūroje, pastatydama per dešimtį veikalų. Tai buvo jos rūpesčių išraiška, nes jaunimą norėjo auklėti prabildama į širdis. Režisierės debiutui ji pasirinko jauno autoriaus A. Jasiūno pjesę „Smūtkelio šalis“.
E. Žalinkevičaitė-Petrauskienė laiku atėjo į mūsų tautoje besikuriančias kultūrininkų gretas. Ji buvo viena iš stipriausių aktorių mūsų dramos teatre. Jos talentas tiesiog veržte veržėsi. Nors buvo tokių, kurie palikę teatrą ir užkasę savo talentus nuėjo dirbti kitų darbų, ji, pasišventusi teatro vaidilutė, su didžiausiu entuziazmu stengėsi nugalėti visas kliūtis, nepaisant kokias jas okupantai būtų kėlę. Kurdama kultūrines vertybes, Elena žengė per visas kliūtis niekam nelenkdama galvos.

Alės Sidabraitės slapyvardžiu ji yra išleidusi vienintelį eilėraščių rinkinį „Eskizai“, taip pat savo kūrybą spausdino „Skaitymuose“, almanachuose „Aukštyn“ ir „Septyni“ bei periodikoje.

Vokiečių okupacijos metais savo Elena ir Kipras Petrauskai slėpė mažą mergaitę žydaitę ir taip išgelbėjo ateityje žinomą smuikininkę Danutę Pomerancaitę-Mazurkevič.

E. Žalinkevičaitės-Petrauskienės sesuo balerina Eugenija Žalinkevičaitė-Jonušienė (1905-1962) gimė Petrapilyje. Jos gyvenimo pradžia – tremtyje. Tremtyje ji gyvenimą ir baigė: toli nuo savo brangios Tėvynės, kurios taip ilgėjosi ir ilgą laiką jai dirbo, atiduodama gražiausias savo jaunystės dienas bei garsindama jos vardą savo mylimiausioje meno srityje – balete.

1918 m. šeimai apsigyvenus Kaune, Eugenija pradėjo lankyti ,,Aušros“ gimnaziją. Lietuvoje įsikūrus pirmajai baleto studijai, įstojo į ją ir 1921 m. baigusi pradėjo šokti Lietuvos Valstybės teatre. Turėdama daug ryžto bei nepaprastus gabumus, greitai iškilo į pirmaujančių šokėjų gretas ir dalyvavo beveik visuose to laiko pastatymuose. E. Žalinkevičaitė-Jonušienė neužsidarė savo pasiekimuose, bet siekdama dar labiau patobulėti, 1929 m. išvažiavo į Rusiją ir du metus studijavo baletą. Sugrįžusi į teatrą pakilo iki garbingo prima balerinos titulo. Tačiau 1938 m. velionė pajuto širdies negalavimus ir paliko teatrinį Lietuvos gyvenimą. Dabar vedina moteriškais jausmais pasišventė savo šeimai, kurią sukūrė su buvusiu Lietuvos karininku Kostu Jonušu.

Praėjęs Antrasis pasaulinis karas velionę su vyru bei dviem mažais vaikais ir sesers šeima nubloškė į Vokietiją. Čia gyveno Štutgarto lietuvių stovykloje. E. Žalinkevičaitės-Jonušienės šeimai šis gyvenimo etapas buvo sunkus, nes beaugančių vaikų gerovei tekdavo atsisakyti net negausaus maisto davinio.

Tolimesnei emigracijai E. ir K. Jonušų šeima pasirinko Australiją. Bet ir čia gyvenimas nebuvo lengvas. Augant vaikams, didžiausias šeimos troškimas ir noras buvo suteikti jiems galimybes studijuoti aukštosiose mokyklose. Dėl to velionei tekdavo dirbti ir keliuose darbuose. Eugenija nuo pat ankstyvųjų savo jaunystės dienų turėjo tikslą, žinojo kodėl ji gyvena ir ko siekia. Anksčiau tai buvo profesinis tikslas, vėliau – šeima, kuriai ji atidavė ne tik savo dvasines vertybes, bet ir fizines jėgas. Savo artimiesiems ji daugelį kartų sakė, kad jai nėra didesnio gyvenimo malonumo, kaip pamatyti išsimokslinusius savo vaikus.

Seimo Pirmininkė Irena Degutienė užuojautoje dėl iškilios teatro pedagogės, režisierės, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorės Algės Savickaitės (1940-2011) mirties rašė: ,,Be Velionės Algės Savickaitės, be Jos daugybę metų tyliai ir kantriai dirbamo darbo, be Jos parengtų aktorių ir atlikėjų šiandien būtų nesivaizduojamas mūsų teatras, kinas, opera. Daugybė buvusių Velionės studentų, daugybė iškilių mūsų scenos asmenybių šiandien prisimena ir liudija, kad Velionės dėstomas aktorystės kursas, jaunų žmonių profesinis rengimas iš tikrųjų buvo ne tik profesijos, bet ir tikrųjų vertybių mokykla. Tai reiškia, kad šviesaus atminimo Algė Savickaitė, parengusi šimtus studentų, atradusi ir išugdžiusi ne vieną išskirtinį scenos talentą, kartu įnešė didelį indėlį ir į viešąjį gyvenimą, į tai, kad mus supančiame pasaulyje ir kiekvieno žmogaus sieloje būtų daugiau ramybės ir išminties, daugiau ne deklaruojamo, o tikrojo grožio ir žmogiškumo. Už visa tai, už visą gyvenimą nuoširdžiai dalytą profesinę patirtį ir skleistą žmogiškąją šilumą telydi šviesi pagarba ir dėkingumas Algės Savickaitės vardą ir atminimą“.

A. Savickaitė gimė Lietuvos konsulo Latvijoje Mykolo Savicko ir Tautos bei „Vilkolakio“ teatrų aktorės Angelės Rudaitytės šeimoje. Pasikeitus socialinei ir šeimyninei situacijai, šeima apsigyveno Zarasuose, vienoje iš Zaraso ežero salų. Baigusi tuometinę Zarasų I-ąją vidurinę mokyklą (dabar ,,Ąžuolo“ gimnazija) 1958 m. įstojo į Lietuvos valstybinę konservatoriją, kurią baigė 1962 m. įsigydama dramos aktorės specialybę.

1962-1964 m. A. Savickaitė – Lietuvos televizijos ir radijo komiteto režisieriaus asistentė, nuo 1964 m. – Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) dėstytoja, menotyros kandidatė (1973), nostrifikuota daktarė (1993), docentė (1976), profesorė (1995). 1966-1969 m. mokėsi ir baigė Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) valstybinį teatro, muzikos ir kinematografijos institutą (buv. LGITMiK, dabar SPbGATI) ir įgijo režisierės bei pedagogės specialybę.

Algė Savickaitė parengė per šimtą dramos aktorių ir 50 studentų vokalistų. Operos katedroje nuo 1992 m. jos dėstomą vaidybą baigė apie 50 studentų vokalistų. Svarbi jos kūrybos sritis – studentų diplominiai spektakliai, kurie gerai įvertinti tarptautiniuose festivaliuose.
Parašė per 50 straipsnių ir monografiją „Aktoriaus sceniniai gabumai“.

Tyrinėjanti Zarasų krašto žydų istoriją bičiulė pasidalijo mintimis apie ilgokai vykdomas paieškas. Žinių rasta labai mažai, bet dėkoju už teatrinės krašto istorijos papildymą dar vieną pavarde. Johanesburgo žydų klubo aktorė Berta Chait-Englander (1915-?) gimė Dusetose. Pasak jos brolio Ben-Ziono Chait, 1924 m. mirdama 48-erių motina prašė niekada nepamiršti paskutinių jos žodžių, kad šis būtų tėvu broliui ir sesutėms. Tuo laikotarpiu Dusetose prasidėjusi žydų emigracijos banga į Pietų Afrikos Respubliką palietė ir Ben-Zioną – 1929 m. jis paskui išvykusius dusetiškius taip pat emigravo į šią valstybę. Čia daug dirbo bei taupė, kad galėtų namiškius atsivežti į PAR ir taip įvykdytų paskutinį motinos prašymą. Berta Dusetas paliko netrukus po brolio ir apsigyveno Johanesburge. Vėliau ištekėjo už emigranto iš Lenkijos Toni Englanderio, kurio palaikoma tapo Johanesburgo žydų klubo scenos primadona. Kelias į pripažinimą Bertai prasidėjo septyniolikos ir truko net 30 metų. Uždarius klubą, ji ir toliau tęsė aktorės karjerą dirbdama su visais į miestą pakviestais režisieriais. Ją vertino už unikalų scenos meistriškumą, o ji pati žinojo savo vertę. Jos triumfo vaidmuo – Portija V. Šekspyro kūrinyje ,,Venecijos pirklys“, kurį 1951 m. režisavo aktorius ir režisierius iš Londono Meieris Tzelnikeris. Paskutinės B. Englander aktorinės interpretacijos scenoje buvo A. Čechovo ,,Raganoje“ (1955) ir Ladislo Fodoro komedijoje ,,Jaunystės šauksmas“ (1956).

Kompozitorius, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Zarasų krašto garbės pilietis Faustas Latėnas (1956-2020) – teatro žmogus. ,,Faustas Latėnas yra daugelio Lietuvos ir tarptautinių konkursų bei festivalių laureatas, apdovanotas už originalią muziką ir muziką dramos spektakliams: „Kvadratas“, „Ilga kaip šimtmečiai diena“, „Lakštingala“, „Stebuklinga motina – elnė“, „Dėdė Vania“, „Čia nebus mirties“, „Nusišypsok mums, Viešpatie“. Kompozitorius buvo paskelbtas Respublikinės jaunųjų teatro menininkų darbų apžiūros laureatu, pelnė Lietuvos teatro sąjungos diplomą už muziką 1987–1988 m. sezono dramos spektakliams, Lietuvos teatro sąjungos premiją už geriausius 1989–1990 m. sezono darbus, Metų autoriaus nominaciją, Juozo Švedo premiją ir III laipsnio diplomą už pjesę liaudies instrumentų ansambliui „Lietus“, tarptautinio Vitoldo Lutoslavskio vardo konkurso (Švedija) garbės diplomą už 4 preliudus, tarptautinę Konstantino Stanislavskio premiją už muziką, sukurtą Eimunto Nekrošiaus, Rimo Tumino ir Olego Tabakovo vardo teatro spektakliams, Rusijos teatrinę premiją „Čaika“, buvo apdovanotas Tarptautiniame elektroninės muzikos festivalyje Italijoje ir LATGA-A aukso žvaigžde. O išvardinti viską, ką sukūrė Faustas Latėnas, tiesiog neįmanoma: tai muzika daugiau nei 200 spektaklių įvairiuose teatruose, daugiau kaip 20 vaidybinių ir dokumentinių filmų, TV spektaklių, kūrinių orkestrui, kamerinių, solo instrumentams, vokalui, chorui ir kt. ,,Muzika teatrui man visuomet atrodė kaip gaivinantis skersvėjis mano akademinėje kūryboje. Tarsi salelė, kurioje leistina realizuoti radikaliausias, banaliausias ir šmaikščiausias mintis, nes į teatro muziką visuomet būdavo žvelgiama atlaidžiau. Šis įgytas laisvumas ir nebijojimas ieškoti leido laisviau pažvelgti ir į akademinę savo kūrybą“, – 2014 m. rašyta Zarasų rajono savivaldybės informacijoje ,,Mūsų kraštiečiui kompozitoriui Faustui Latėnui įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija“. F. Latėnas dirbo Vilniaus teatre ,,Lėlė“, valstybiniame Vilniaus mažajame, Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos ir Lietuvos Nacionaliniame dramos teatruose.

Poetas Faustas Kirša (1891–1964) gimė Senadvario kaime. Gausiame kuriančių žmonių būryje jis išsiskiria savo įvairiapuse veikla: prozininkas, publicistas, visuomenininkas, kritikas. Pažvelgus į F. Kiršos rašytinį palikimą negalima neatkreipti dėmesio į jo teatrinę publicistiką, kurioje nagrinėti atskirų prieškarinės Lietuvos spektaklių pastatymai bei bendros lietuviško teatro gairės. Jo kritika buvo ir kandi, ir paguodžianti. Kartais jis kirsdavo ,,iš peties“, o kartais ,,tarp eilučių“ nutylėdavo. Vienoje iš publikacijų F. Kirša rašė: ,,Formos atžvilgiu teatras yra subjektyvus dalykas. Objektyvus jis idėjoje. Gyvenime populiariausias subjektyvus teatras, einąs iš aktoriaus ir režisieriaus širdžių. Kadangi teatras susidaro iš negyvos medžiagos – įvairių daiktų ir šviesų scenoje bei žmogaus sveikatos, jo nervų ir išminties, tai suprantama, kad spektaklio gimimas priklauso nuo žmoniškųjų veiksnių. Matematiškais išskaičiavimais negyvąsias scenos dalis galima sustatyti taip, kaip buvo vakar, bet suvaidinti rolę galima arba geriau, arba blogiau. Kiek teatras objektyvuojasi savo forma, tiek jis yra subjektyvus išraiškoj, dinamikoj, mostuos, mimikoj. Teatras yra subjektyvus kaip lyrika, kaip muzikos pergyvenimai. Teatro veidas prasideda nuo režisieriaus ir aktorių. Tai jų dvasiniai ir psichiniai polinkiai visais teatro nervais persiduoda žiūrovui. Dėl to teatro svarba visam kultūriniam augimui yra labai didelė ir svarbi, o kas supranta ir vertina teatrą, tas lengvabūdiškai į jo kūrybą nežiūri“.

Teatras F. Kirša ,,įsuko“ ir į administracinį darbą. Jis ne tik tarpukario teatro ,,Vilkolakis“ pavadinimo, kurį aiškino taip: ,,Vasara. Kartą matau per rugius bėgantį rudą gyvūną. Aišku, Vilkas. Gimė mintis, kad tai vilkolakis. Pagal pasaką, burtininko užkeiktas žmogus, paverstas Vilkolakiu. Kalbant su B. Sruoga dėl klubo pavadinimo, man blykstelėjo atsiminimas, kad klubą tiktų pavadinti ,,Vilkolakiu“, – autorius. Jis buvo ir trečiasis teatro vaidyla (taip vadintas vedėjas – režisierius).

1942 m. spalį-1944 m. birželį F. Kirša buvo Šiaulių miesto teatro direktorius. Į Šiaulius jis atvyko „su viltimi padaryti ką nors gerą“ ir akimirksniu įsisuko į darbus, kuriuos nutraukė prie miesto priartėjęs frontas. Tų įvykių fone jis priėmė skaudų sprendimą: emigravo iš Lietuvos, nes pasak jo nenorėjo „šlo¬vinti naujų vadovų“. Daugiau informacijos apie F. Kiršą galite rasti Antalieptės bibliotekoje esančiame poeto 130-mečiui skirtame darbe ,,Aš palikau tėvų statytą namą /Su aukštu, baltu kryžium pakelėj…“

Zarasų krašte gimė karių dramaturgas ir poetas Juozas Kuzma (1912-1947), apie kurį laikraštyje ,,Zarasų kraštas“ 2008 m. papasakojo Vytautas Indrašius.

Pagal informaciją Lietuvos ir išeivių spaudoje bei internete parengė

Zarasų krašto muziejininkė Olga RAUGIENĖ