Zarasų rajone esantys Antazavės dvaro rūmai – tokius kokius matome šiandien – iškilo XVIII a. pab. Dvaro kompleksas priklausė garsiajai Pliaterių giminei. Manoma, kad neoklasicistinio stiliaus ansamblį projektavo žymus architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius pagal kito architekto – Antano Naglovskio – parengtą projektą. 1831 m. kovo 25 d. šiame dvare Emilija Pliaterytė pasirašė pareiškimą, kuriame pranešė apie savo sprendimą prisidėti prie sukilėlių.
Iš Antazavės dvaro kilusi ir Liudvika Ropaitė. Ji pirmoji išvertė knygą „Brolių Grimų pasakos” iš vokiečių kalbos į lietuvių kalbą.
Antazavės dvarą valdė taip pat grafai Ledochovskiai, baronai von Ropp, Voinarovskiai. 1915 m. dvaro rūmuose įkurta komendantūra, o 1918 m. – Revoliucinis komitetas. Tad šios vietos istorija tikrai vilioja turistus.
Sovietinės okupacijos metais dvare buvo įkurti vaikų namai, o nuo 1961 m. pradėjo veikti internatinė mokykla, kuri 1989 m. buvo panaikinta, ir vietoje jos įkurti vaikų globos namai. Vėliau dvaras buvo apleistas.
Nusprendus dvaro erdves pritaikyti įvairioms kultūrinėms veikloms – 2012 m. pradėti Antazavės dvaro tvarkybos darbai. Cokolyje buvo įkurtas tradicinių amatų centras, kuriame įrengtos audimo, medžio drožybos, keramikos dirbtuvės. Čia veiklos vykdomos nuo 2015 m.
2020 m. įgyvendintas projektas „Amatų centro plėtra Antazavės dvare: paveldas ir tradicijos kaimo plėtrai, II etapas“. Rekonstruotos Antazavės dvaro rūmų palėpės patalpos – įrengta mokymų ir konferencijų sale. Sudarytos sąlygos puoselėti kitus tradicinius amatus, ypač būdingus mūsų regionui: karpinius, margučių marginimą, šiaudinių žaislų, papuošimų ir sodų rišimą, vilnos vėlimą, stalystę.
Tradicinių amatų centre rengiame liaudies meistrų, tautodailininkų, sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradicinių amatininkų kūrybos darbų parodas, amatų demonstravimus, edukacinius užsiėmimus, organizuojame užsakomąsias edukacijas, įgyvendiname Neformaliojo švietimo ir tęstinio mokymosi programas tiek vaikams, tiek suaugusiesiems, įvairius projektus, susijusius su tradiciniais amatais, Kultūros paso programas.
Tradiciniai amatai – neatsiejama etninės kultūros dalis. Jei norime, kad ji neišnyktų – turime puoselėti, saugoti ir perduoti ateities kartoms. O puoselėti amatus skatina vis didesnis žmonių susidomėjimas kultūriniu paveldu, tradiciniais dirbiniais, kurie yra unikalūs. Tradicinių amatų puoselėjimas taip pat didina mūsų krašto patrauklumą. Žmonės vis geriau ir geriau susipažįsta su tik Aukštaitijai būdingu kultūros paveldu. Galime pabrėžti savo etninio regiono identitetą ir išskirtinumą.