Kuo mums svarbi Kovo 11-oji
Kovo 11-ąją minime Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną. 1990 m. įvykęs Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto paskelbimas – viena svarbiausių datų valstybės istorijoje. Tokia pat svarbi, kaip, pavyzdžiui, Liepos 6-oji (Mindaugo karūnavimo diena) ar Vasario 16-oji (Lietuvos valstybės atkūrimo diena). Tačiau ji skiriasi nuo daugelio tokios svarbos datų tuo, jog dėl trumpesnės laiko distancijos turime kitokį santykį. Minėtų dienų įvykių liudininkų jau nebėra – gyva tik istorinė atmintis, o apie Kovo 11-ąją galime diskutuoti dar su gyvais liudininkais. Tai ypač įdomu ir svarbu jaunesniam žmogui, kuriam tuo laikotarpiu dar tik ,,kalėsi pirmieji dantys“.
Tuomet Lietuva grįžo į pasaulio laisvų ir nepriklausomų valstybių šeimą, iš kurios buvo išplėšta penkiems dešimtmečiams. Kaip žinia, Molotovo-Ribentropo paktu, pasirašytu 1939 m. rugpjūčio 23 d., puikiai sutarusios ir po savaitės Antrąjį pasaulinį karą kartu pradėjusios Vokietija ir Sovietų Sąjunga pasidalijo Europą į įtakos sferas. Tokiu būdu Lietuva ir kitos rytų ir vidurio Europos valstybės ilgam laikui buvo užgrobtos totalitarinių režimų. Todėl nenuostabu, jog Atgimimo pradžia laikomas 1987 m. rugpjūčio 23 d. sovietų valdžios nesankcionuotas mitingas prie paminklo Adomui Mickevičiui Vilniuje, kurio metu Molotovo-Ribentropo paktas buvo pasmerktas.
Tolesni Atgimimo įvykiai tik patvirtino tautos ryžtą siekti laisvės ir Lietuvos Nepriklausomybės: 1988 m. birželio 3 d. susirinko Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Tų pačių metų spalio 22–23 d. Vilniuje įvyko Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas. Jo metu buvo išrinkti Sąjūdžio Taryba ir Seimas. 1989 m. vasario 15 d. buvo pirmą kartą paskelbta apie siekį atkurti nepriklausomą demokratinę Lietuvos Respubliką. 1989 m. rugpjūčio 23 d., minint Molotovo-Ribentropo pakto 50-ąsias metines, Sąjūdis pareiškė, jog Lietuvos prijungimas prie SSRS įvyko neteisėtai ir neturi jokios teisinės galios. Visą tą laiką vyko Sąjūdžio mitingai, į kuriuos ateidavo daugiatūkstantinės minios žmonių. 1990 m. vasario 24 d. įvyko pirmieji laisvi ir demokratiniai rinkimai į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą.
Kovo 11 d. buvo surengti du posėdžiai. Darbas prasidėjo 9 val. ryto ir tęsėsi iki vėlyvo vakaro. Aukščiausiosios Tarybos Primininku išrinktas Vytautas Landsbergis. Taip pat išrinktas Prezidiumas, patvirtinti Ministrų Tarybos Pirmininko įgaliojimai. Pareigas pavestas eiti Kazimierai Danutei Prunskienei.
Trečiojo posėdžio metu buvo priimtas penkių dokumentų rinkinys, įskaitant laikinąjį pagrindinį įstatymą, kuris padėjo teisinius pagrindus Nepriklausomybės atkūrimui. 22.44 val. buvo oficialiai paskelbta apie Lietuvos valstybės Nepriklausomybę. Už Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimą balsavo 124 deputatai. Dar 6 asmenys susilaikė. Balsuojančių prieš nebuvo.
Į pirmąjį posėdį susirinkę dar kaip Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatai trečiojo posėdžio pabaigoje išsiskirstė jau kaip demokratinio Lietuvos Respublikos parlamento nariai.
Kaip matome, Nepriklausomybės aktas nebuvo paskelbtas atsitiktinai ir visiškai netikėtai. Nepriklausomybė neatėjo lengvai ir vėliau iš sovietų valdžios bei vietinių komunistų buvo sulaukta daug bandymų kaišioti ,,pagalius į ratus“: merdėjančios Sovietų Sąjungos centrinės valdžios spaudimas; bandymas organizuoti perversmą, didvyriška Sausio 13-oji, ekonominė blokada, sunkios derybos dėl Rusijos karių išvedimo.
Švęskime šią šventę ir prisiminkime vieną dalyką: galbūt Lietuva dar nėra ten ar nėra tokia, kokią kažkas gali įsivaizduoti, tačiau Vakarų pasaulis pastebi ir vertina, kad ne visos šalys nueina tokį ilgą kelią, kokį Lietuva nuėjo per šiuos tris laisvės ir nepriklausomybės dešimtmečius. Pastebėkime, vertinkime tai ir mes.
Kęstas Vasilevskis, Zarasų krašto muziejaus muziejininkas (kelionių vadovas)
[easy_image_gallery gallery=”955″]