Pažintis su ikonų tapyba Antazavės dvaro Amatų centre
Rugpjūčio 6 dieną, minint Kristaus Atsimainymo iškilmę, turėjome išskirtinę progą pirmą kartą prisiliesti prie ikonų meno paslapčių. Antazavėje viešėjo ir ikonografijos dirbtuves Antazavės dvaro Amatų centre surengė dr. Jurgita Kristina Pačkauskienė, dominikonų pasauliečių studijos „Ut unum sint“ vadovė.
Įžanginėje paskaitoje menotyrininkė dr. J. K. Pačkauskienė paminėjo, kad 2025-ieji Katalikų Bažnyčioje bus jubiliejiniai metai, kitąmet minėsime ir 800 metų sukaktį, kai šv. Pranciškus parašė garsiąją „Kūrinijos giesmę“, taip pat sueina 10 metų, kai popiežius Pranciškus parašė encikliką Laudato si, skirtą gamtosaugos, žmogaus atsakomybės už Kūriniją ir mūsų „mažesniuosius brolius“ augalus bei gyvūnus temoms. Tad ir pirmieji ikonografijos mokymai skirti augalijos vaizdavimui ikonose.
Įstabu, kad lektorė, pati baigusi tapybą, religijos pedagogiką, menotyrą ir ortodoksų ikonografiją, itin plačiai nušvietė ikonos paskirtį (garbiname ne atvaizdą, o tai, kas vaizduojama), temas, ikonų tapybos tradiciją bei mokyklas ir įtakas Lietuvoje. Apžvelgti ir ikonų simboliai, spalvos, jų reikšmė; taip pat terapinis tapybos poveikis. Vėliau susipažinome, ant ko ir kuo tapomos ikonos, kaip ruošiamas pagrindas, iš ko gaminami pigmentai dažams (tai ir įvairių vietovių žemė, smulkinti akmenys ar net brangakmeniai, auksas). Lektorė parodė, kaip įdomiai paruošiamas kiaušinio trynys dažams, papasakojo, kokią simbolinę reikšmę turi jų gamybai naudojamas konservantas actas (juk būtent perrūgusio vyno duota atsigerti nukryžiuotam Jėzui).Buvo įdomu sužinoti ir kompozicijos principus, kodėl dieviškojo asmens atvaizdas gali „išeiti iš rėmų“ – juk Dievo veikimui pasaulyje „nėra ribų“.
Tradiciškai ikonografijos meno mokomasi labai ilgus metus, tam reikalingas ne tik kruopštumas, bet ir tam tikras nuolankumas bei maldos praktika. Perėję prie praktinės dalies patyrėme, kokio susikaupimo ir vidinės ramybės reikia, norint paprasčiausiai natūralaus šerio teptuku išvesti tiesias lygiagrečias linijas, kaip ne visada lengva suvaldyti nekantrią ranką, riešą, teptuką… Tik įveikus vieną „lygį“ galima pereiti prie kito – lenktos linijos, lašo, taškiuko piešimo, ir tik tada bandyti komponuoti nesudėtingus augalinius motyvus, kurie vėliau būtų naudojami ikonos kompozicijoje. Pramankštinę ranką perėjome prie kūrybinio vyksmo ir pabandę sukurti mažutį simbolį, regis, išties patyrėme terapinį ikonos tapybos poveikį. Taip pat buvo įdomu pamatyti atvežtus ikonų pavyzdžius, sukurtus vilniečių studijos „Ut unum sint“ lankytojų.
„Dieną su ikonografiją“ surengė Antazavės Dievo Apvaizdos parapija, asociacija „Dusetų kultūros fondas“ ir Amatų centras Antazavės dvare parėmus Lietuvos Katalikų Religinės šalpos fondui.
Gintarės Laurikėnienės ir Indrės Klimkaitės nuotraukos
Zarasų krašto muziejaus informacija
