Zarasų krašto muziejus

Prieš aštuonis dešimtmečius čia buvo suvaryti žydai iš Zarasų, Imbrado, Turmanto, Salako, Dusetų, Degučių, Dūkšto ir nužudyti. Nužudyti brutaliai. Vaikams buvo gailėta ir šovinių. Mažieji mūsų krašto vaikai buvo įmesti į duobę gyvi šalia nušautų tėvų ir senelių ir užkasti. Dar gyvi šių dienų liudytojai liudija, kad tris naktis ir dienas čia kilojosi žemė virš bendro supilto kapo.

Šioje vietoje, menančioje didelę praėjusio  amžiaus mūsų krašto tragediją, nuskamba graudi smuiko muzika, priverčianti giliau ir įdėmiau suprasti nepataisomos nelaimės mastą ir žiaurumą. Smuiku griežė vilnietis Morisas Kirzneris.

Į minėjimo dalyvius kreipėsi Zarasų krašto muziejaus direktorė Ilona Vaitkevičienė. Ji susirinkusiems priminė tragišką žydų likimą mūsų krašte, pabrėžė tai, kad mes visi ir šiandien saugome istorinę atmintį ir suvokiame šios tautos kultūrą ir istoriją ir žinome apie žmoniškąjį potencialią, kurio neteko mūsų kraštas.

Prie Holokausto kapo kalbėjo Zarasų rajono savivaldybės meras Nikolajus Gusevas. Jis atkreipė dėmesį į tai, kad šios dienos renginys apie skausmą ir didžiulę netektį, dar viena proga ir galimybė prisiminti ir deramai pagerbti nužudytus mūsų krašto gyventojus, Lietuvos piliečius.

Minėjime taip pat apie didžiulę netektį kalbėjo Izraelio ambasados atstovas Constantine Lagosha. Holokaustas didžiulė netektis žmonijai. Svečias pabrėžė, kad tokie renginiai ypač svarbūs ir labai reikalingi jaunajai kartai, ji turi įsisąmoninti ir suprasti, kad tokia tragedija neturi pasikartoti. Tarp tautų reikia tiesti supratimo, pagarbos, bendradarbiavo tiltus. Tik jie leis panašiems įvykiams niekada nepasikartoti.

Dusetiškė Marija Varenbergienė gyva anų laikų liudininkė, džiaugėsi, kad daug zarasiškių  susirinko ir jiems labai svarbus šių tragiškų įvykių atminimas. Kiekviena tauta, gyvenusi mūsų krašte yra ir mūsų bendruomenės dalis. Ji turi būti prisimenama ir pagerbiamas jos atminimas. Dusetiškė priminė Dusetų krašto žydų likimą.

Marija daug metų draugauja su Sara Weiss-Slep, gyvenančia Izraelyje. Sara daug kartų lankėsi Dusetose, ji dviejų knygų apie Dusetų žydų gyvenimą Dusetose autorė. Nors Sara Weiss-Slep yra gimusi Palestinoje 1932 metais, tačiau jos tėveliai gyveno ir dirbo Dusetose. Prieš karą išvyko į Palestiną. Sara įvykdė svarbiausią savo gyvenimo tikslą – surinkti likusių gyvų Dusetose gimusių ir gyvenusių žydų prisiminimus ir sudėti į knygas. Jose skelbiama pasauliui kaip gyveno žydai Dusetose. Šioje knygoje autorė sudėjo ne tik savo šeimos istoriją, bet su didžiausiu kruopštumu surinko kiekvieno buvusio ir likusio gyvo, Dusetų žydo prisiminimų trupinėlį, aprašė šios mažos bendruomenės gyvenimo būdą, jų kalbą, šventes, apeigas. Saros seneliai, jos dėdės ir tetos su savo šeimomis ir vaikeliais buvo suvaryti į Dusetų žydų getą Užtiltėje ir 1941 metų rugpjūčio 26 dieną nužudyti tuometiniame Pažemio miške – dabar Krakynėje. Liko Sarai tik graudūs prisiminimai  apie žuvusiuosius, senelio namas Dusetose ir bendras žydų kapas Krakynės miške.

Minėjimo metu Loreta Alaunienė perskaitė Šimono Tokerio prisiminimus (juos išvertė iš anglų kalbos Vitalijus Ščerbakovas ir parengė Gražina Ragauskaitė). Įstrigo į atmintį trumpa ištrauka apie jo sugrįžimą pasibaigus karui į Lietuvą: „Perėję Antalieptę ir Dusetas nesutikome nei vieno savo tautiečio. Mūsų namuose gyveno kiti žmonės – tad net mums nesant gyvenimas juose tęsėsi… Iš tėvų namų man neleido nieko pasiimti ir tik suteikė malonę, padovanodami žydų šaudymo vietos Krakynės miške nuotraukas…. Atsigręždamas atgal į praeitį aš žinau, kad nei vienam Antalieptėje pasilikusiam žydui nebuvo galimybės išlikti gyvam. Tie, kurie norėjo pabėgti, turėjo pasinaudoti kaip ir mes vienintele paskutiniąja akimirka…“

Zarasų krašto muziejaus muziejininkė, rajono Savivaldybės tarybos narė Olga Raugienė kalbėjo apie būtinumą išsaugoti kiekvieno nužudyto žmogaus atminimą. Ji sakė, kad pirmą kartą 1941 metais Antalieptės ir kitų vietų gyventojų žydų turimos pavardės iš Jad Vašem archyvų Izraelyje viešai nuskambėjo 2017 m. minint Holokausto dieną. Tądien Antalieptės Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčioje kanauninkas Stanislovas Krumpliauskas aukojo Šv. Mišias už Zarasų krašto žmones, kurie nebodami pavojų miestelio apylinkėse slėpė žydus.

2018 m. į Lietuvą atvykusi kariškių pora iš Izraelio David Reshef ir jo žmona Hadassa aplankė žydų žudynių vietą Krakynėje ir senąsias Antalieptės žydų kapines. Užsukę į miestelio biblioteką nustebo, kad žydų bendruomenė prisimenama ir turima nužudytųjų sąraše tik viena giminaitės pavardė. Grįžęs į namus, atsiuntė dar Holokausto aukomis tapusių 11 šeimos narių vardus.

Kitais metais į Lietuvą atvyko David pusbrolis. Jo septyniolikmetei mamai iš Antalieptės 1941 m. rugsėjo 26 d. pavyko pabėgti, todėl jis nostalgiškai vaikščiojo Šventosios upės pakrante ir bandė įsivaizduoti, kurioje vietoje ji gyveno.

Pasiėmęs nuo žemės porą obuolių nusprendė juos vežtis į Izraelį. Jį lydėjęs asmuo norėjo šiuos obuolius sušerti šalia Antalieptės žydų kapų besiganantiems gražuoliams žirgams, patikindamas, kad Vilniuje duos daugiau obuolių, bet svečias su šiuo pasiūlymu nesutiko. Juk šie labai brangūs vaisiai buvo užauginti jo giminaičių sode.

Olga Raugienė į šį minėjimą atvežė du krepšius. Viename buvo obuoliai, kitame akmenukai, ant kurių surašyti dar 68 žinomų nužudytų žmonių vardai iš daugiau nei 300 nužudytų Antalieptės  žydų bendruomenės narių.

Minėjimo metu Olga Raugienė akmenėlius padėjo prie memorialo aukoms atminti. Sakė, kad deda akmenis su viltimi, kad čia ateityje bus paskelbtos visų žinomų rajono aukų pavardės. Juk žmogus – nėra tik skaičius.

Aukų pagerbimo renginyje dalyvavo rajono seniūnijų, kur prie karą buvo štetlai, seniūnai. Minėjimo metu veikė fotografijų, kuriose užfiksuoti mūsų krašto žydai, paroda. Ją parengė Zarasų krašto muziejus.

Minėjimo dalyviai prie memorialo, skirto Holokausto aukoms,  padėjo vainikus, gyvų gėlių puokštes, pagal žydų papročius akmenėlius. Išklausė maldas už žuvusiuosius.