„MANE LYDI ANGELAS SARGAS…“
Daugeliui zarasiškių gerai žinoma buvusi mokytoja Danguolė Ona Žilėnienė gimė Marijampolės apskrityje, gausioje ūkininkų šeimoje. Tėvai ir vyriausias brolis buvo ištremti, todėl jos vaikystė praėjo labai sudėtingomis sąlygomis. Tačiau tai jai nesutrukdė siekti mokslo ir įsigyti mokytojos specialybę. Po studijų mokytojauta Kauno rajono pradinėse mokyklose, o ištekėjus vyras atsiveţė į kitą Lietuvos pakraštį Antalieptę, kur keliolika metų jaunutė mokytoja dėstė geografiją ir dirbo užklasinio darbo organizatore tuometinėje Antalieptės vidurinėje mokykloje. Daug darbo ir laisvalaikio valandų skirta kraštotyrinei veiklai, su amžinatilsis kraštotyrininku vyru mokykloje įkurtas muziejukas ir išleista knyga apie Zarasų kraštą…
Kelios šykščios biografijos eilutės, visai nedaug pasakančios apie patį žmogų. O už tų eilučių – įvairiapusis, prasmingas, gerais darbais gražus gyvenimas, ne visada sviestu pateptas ar rožėmis klotas, nors tą popietę gausiai susirinkusiems į jubiliejinės parodos atidarymą zarasiškiams ir ne tik jiems Danguolė sakė, kad visada ir visur ją lydi angelas sargas ir ji patenkinta laimingai susiklosčiusiu gyvenimu.
Matyt, kitaip būti negali, nes gerumas gerumu sugrįžta. Labai darbštūs tėvai išmokė Danguolę ir brolius darbuotis bei įskiepijo meilę ne tik savo artimiesiems, bet žmonėms, gamtai, pačiam darbui. Gal todėl su meile ir be atlygio darbuotasi kraštotyrinio darbo baruose, užklasinėje veikloje, dešimtys kilometrų pėsčiomis minta po rajono mokyklas. Pasak moters, kur dirbta, gyventa, niekur priešų neužgyventa. Džiugina dvi dukterys, trys anūkai, du proanūkiai, puikūs kaimynai, geranoriški kai kurie miesto gyventojai, su kuriais dažnai susitinkanti vykstančiuose renginiuose ar šventėse. Rodos, tiek savų, mielai atsiliepiančių į jos prašymą padėti ar patarti…
Zarasų krašto muziejuje D. O. Žilėnienės parodą pristatęs renginio vedėjas muziejininkas Vasilijus Trusovas sakė, kad geram žmogui visi geri ir kad gerumo ir grožio nebūna per daug, tačiau kažkas jaudina ir tokį kuklų žmogų kaip Danguolė. Pasirodo, labiausiai šią moterį jaudina ne gražus jubiliejus, sveikata ar pinigų stygius, o žmonių nusiskundimai, dejonės dėl daugelio dalykų. Anot jubiliatės, turime džiaugtis gyvenimu, kuris pralekia kaip vienas mirksnis, dalytis gera nuotaika ir optimizmu, o ne bukinti vienas kitą beprasmėmis savo dejonėmis.
Prieš penkerius metus pradėjusi tapyti Danguolė dalyvavo jau keliose įvairaus lygio parodose. Šiuo metu muziejuje veikiančioje personalinėje jos tapybos darbų parodoje „Gamtos spalvos“ pateikta, anot autorės, tik pusė visų turimų paveikslų, kuriuose atsiskleidžia savitas požiūris, meilė gamtai, išplaukia tėviškės vaizdai, kažkur veda keliai keleliai, be kurių apsieina vienas kitas paveikslas. Viskuo gyvai besidominčiam žmogui tų kelių reikia, gal todėl jie savaime driekiasi drobėje…
Bet tą popietę susirinkta ne tiek į paveikslus žiūrėti, kiek pasidžiaugti gražaus amžiaus sulaukusia kūrybinga moterimi, spinduliuojančia šilumą ir geranoriškumą. Kartu pabūti sulėkė iš visų pasviečių dukros su savo šeimomis, broliai ir kiti artimi giminaičiai, o jau zarasiškių su gėlėmis buvo visas tuntas. Sveikinimo žodžius Danguolei Žilėnienei tarė Seimo narys Algimantas Dumbrava, buvusios muziejininkės Irena Pošienė ir Danutė Juodkienė, buvusi knygyno vedėja Olga Vaicekauskienė, buvę kolegos, ta proga atvažiavę iš Antalieptės ir Salako, korespondentė Ona Kačkienė, Kultūros ir Švietimo centrų darbuotojos Jūra Nastajienė ir Jolanta Lašaitė, kaimynai Ona ir Jonas Šukštuliai, muziejaus darbuotojų vardu jubiliatę pasveikino direktorės pavaduotoja Simona Burokaitė, be šių dar nemažas pulkelis norėjo gerbiamą jubiliatę apkabinti, padrąsinti, šiltą ţodį tik jai vienai į ausį pašnibždėti…
O melodingus, jaunystės svajones ir meilę primenančius žodžius ne tik jubiliatei, bet ir visiems jos svečiams dovanojo senjorų klubo „Dar ne vakaras“ ansamblis „Svaja“ ir jo vadovas Artūras Čižikas. Nuskambėjo senjorų himnas, keletas lyriškų dainų bei romansų, prasmingi eilėraščiai, gražiausi linkėjimai Danguolei Žilėnienei ir jos šeimai. Neskubėta namo, nes prie šilto, nuoširdaus žmogaus norėta ilgiau pabūti, pasidžiaugti jos skleidžiama energija, kartu pasiklausyti užmirštų dainų…
Gražina ZOLOTUCHINA
Vasilijaus KUKONENKOS nuotraukos.