MINĖSIME GEDULO IR VILTIES BEI OKUPACIJOS IR GENOCIDO DIENAS
Zarasų krašto muziejuje birželio 13 d., penktadienį, 15 val. vyks renginys, skirtas Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms paminėti. Renginyje pranešimą ,,Lietuvos gyventojų netektys 1940–1941 metais“ skaitys Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Istorinių tyrimų programų skyriaus vedėja Edita Jankauskienė, bus pristatyta Genocido aukų muziejaus parengta kilnojamoji paroda „Gulagas. Vieno lagerio istorija“. Koncertuos Zarasų meno mokyklos mokiniai.
Vokietija ir Sovietų Sąjunga 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašė slaptuosius protokolus (J. Ribbentroppo ir V. Molotovo paktas), pagal kuriuos buvo pasidalintos įtakos sferos Baltijos valstybėse. Lietuvos valdžia visais įmanomais politiniais būdais ir diplomatinėm priemonėm, bandė laikytis neutralumo politikos, bet Sovietų Sąjunga jau buvo parengusi klastingą Lietuvos užgrobimo planą.
1940 m. Lietuvą įjungus į Sovietų Sąjungą tarp įvairių okupacinio režimo vykdytų represijų labiausiai krašto gyventojus palietė trėmimai. Visi trėmimai buvo žiaurūs, vykdyti staiga ir klastingai. Netikėtai užklupti žmonės buvo jėga sugrūdami į gyvulinius vagonus ir kelias savaites vežami į tolimas atšiaurias vietas.
Ypač žiaurumu išsiskyrė 1941 m. birželio trėmimas. Deportacija visoje Lietuvoje prasidėjo 1941 m. birželio 14 d. antrą – trečią valandą nakties. Pirmuoju trėmimu iš Lietuvos į Sovietų Sąjungos gilumą buvo išvežta apie 18 tūkst. žmonių. Formuojant ešelonus, apie 4 tūkst. vyrų buvo atskirti nuo šeimų ir išsiųsti į Krasnojarsko krašto, Komijos autonominės respublikos, Molotovo, Sverdlovsko sričių lagerius bei kalėjimus. Jų šeimos buvo išgabentos į Altajaus kraštą, Komiją, Tomsko sritį ir kitas atokias vietas. 1942 m. vasarą 2795 tremtiniai, daugiausiai moterys su mažamečiais vaikais, iš Altajaus buvo pervežti į Jakutijos šiaurę, Lenos upės deltos salas.
Pasibaigus karui pretekstas okupacinei valdžiai imtis sankcijų buvo partizaninis pasipriešinimas. 1944–1952 metais į Kazachijos, Komijos, Krasnojarsko ir Magadano lagerius buvo išvežta apie 147 tūkst. žmonių. Vėl prasidėjo masiniai Lietuvos gyventojų trėmimai. Didesni ar mažesni trėmimai vykdyti kasmet nuo 1945 iki 1952 metų, o pavieniai ir 1953-aisiais. Didžiulėje teritorijoje – nuo Komijos iki Jakutijos – specialiųjų komendantūrų priežiūroje buvo apgyvendinta apie 118 tūkst. Lietuvos žmonių, iš jų – 34 tūkst. vaikų. Išskirtini trys didieji trėmimai: 1948 m. gegužės 22–23 d. ištremta apie 44 tūkst., 1949 m. kovo 25–28 d. – apie 33,5 tūkst., 1951 m. spalio 2 d. – apie 21 tūkst. žmonių.
Trėmimais buvo siekiama pašalinti aktyviausias, sąmoningiausias gyventojų grupes ir ištisus sluoksnius, įbauginti ir užgniaužti bet kokį pasipriešinimą okupaciniam režimui. Žmonių trėmimai ardė tradicinius šeimos ryšius, susiklosčiusius socialinius santykius, skatino asimiliaciją. Dešimtys tūkstančių žmonių netikėtai buvo išplėšti iš savo aplinkos ir pateko į mažai gyvenamas vietas, atšiaurias gamtines sąlygas. Prievarta buvo pakeistas jų gyvenimo būdas.
Zarasų apskrityje masiniai suėmimai prasidėjo 1941 m. birželio pradžioje. Pirmosios sovietinio genocido aukos – birželio 20-osios naktį suimti policininkai J. Zajančiauskas ir P. Jučinskas. Iš viso 1941 m. iš Zarasų apskrities buvo ištremtos 124 šeimos arba 503 žmonės, iš jų – 80 miesto gyventojų. Statistiniais duomenimis, sovietinės okupacijos metu iš viso buvo ištremta apie 3000 vietinių gyventojų. 1941 m. rugpjūčio 26 d. Krakynės miške vokiečių kariai ir jų pakalikai nužudė 2 569 žydų tautybės asmenis. 1950 m. čia buvo pastatytas paminklas-obeliskas.
Kilnojamoji paroda „Gulagas. Vieno lagerio istorija“ supažindins su 1946–1987 metais Permės srities Čiusovojaus rajono Kučino kaime veikusio sovietinio lagerio istorija. 1946 m. įkurta 6-oji pataisos darbų kolonija (PDK-6) ilgainiui tapo griežčiausiai Sovietų Sąjungos teritorijoje saugomu ypatingojo režimo lageriu „Permė-36“, kuriame buvo kalinami įvairių tautybių disidentai, žmogaus teisių gynėjai, Helsinkio grupės įkūrėjai ir nariai.
Dvylikoje parodos stendų atskleisti trys pagrindiniai lagerio raidos etapai: 1946–1954 m., 1954–1972 m. ir 1980–1989 m. Informaciją apie kiekvieną etapą papildo politinių kalinių Andrejaus ir Ivano Gelių, Balio Gajausko, Levkos Lukjanenkos, Sergejaus Kovaliovo ir Vasilio Stuso biografijos. Ilgus metus kalinti ypatingojo režimo lageryje „Permė-36“ šie politiniai kaliniai, kaip ir daugelis kitų, liko tvirti savo įsitikinimų gynėjai. 2003 m. paroda išleista anglų, rusų ir italų kalbomis. Parodos autoriai – memorialinio muziejaus „Permė-36“ direktorius Viktoras Šmirovas bei muziejaus dizaineriai Olegas Trušnikovas ir Jurijus Rešetnikovas.
2003 m. paroda pristatyta Jungtinių Amerikos Valstijų Senate Vašingtone ir Milane (Italija) vykusiame tarptautiniame kongrese „Sovietinio totalitarizmo pamokos“, Maskvos (Rusija) Centriniame valstybiniame šiuolaikinės istorijos muziejuje. Nuo 2004 m. paroda „Gulagas. Vieno lagerio istorija“ yra memorialinio muziejaus „Permė-36“ nuolatinės ekspozicijos dalis. 2012 m., bendradarbiaujant su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Genocido aukų muziejumi, paroda „Gulagas. Vieno lagerio istorija“ parengta lietuvių kalba. Joje atnaujinta ir papildyta informacija.
Zarasų krašto muziejus maloniai kviečia visus zarasiškius ir miesto svečius į renginį.
Renginys nemokamas
Zarasų krašto muziejaus kultūrinių renginių koordinatorius Vasilijus Trusovas