TAPYBA. TARPE ZARASŲ IR LIETUVOS
Zarasų krašto muziejuje balandžio 18 dieną (ketvirtadienį), 17 val. bus atidaryta
dešimties tapytojų paroda. Paroda veiks iki gegužės 9 d.
Parodoje dalyvauja: Ina Budrytė, Monika Maziliauskienė, Irma Karvelytė, Tomas Jurkėnas, Mindaugas Pauliukas, Romanas Averincevas, Arvydas Martinaitis, Andrius Zakarauskas, Kristina Gudonytė-Dūdienė, Mantas Maziliauskas
Tapytojai yra baigę studijas Vilniaus dailės akademijoje 1981-2006 metais. Taigi, 25 metai skirtumas. Bet ne metų skaičius svarbus, o pasaulio atpažinimo per tapybą būdu besijungiančių ir kartu karts nuo karto susitinkančių, bei kuriančių menininkų ratas. Paskutiniuosius 5 metus vasaromis tapytojai susirenka bendroj kūrybos stovykloj (plenere) Balninkuose ir tapo Aukštaitijos apsupty.
Keletas autorių ir menotyrininkų minčių apie santykį su tapyba:
Tomas Jurkėnas: Kūryboje kol kas neapsiriboju kokiu nors vienu stiliumi ar kryptimi. Vienu atveju siekiu modernios išgrynintos formos, lyg kokios pasaulio matymo, suvokimo ar sąntykių su įvairiais dalykais vaizdinės išraiškos. Kitąkart paišau žiūrėdamas į gamtą ar laiko paveiktus daiktus.
Menotyrininkė Raminta Jurėnaitė apie tapytoją Iną Budrytę: Budrytė savaip derina kasdieniškus ir fantastinius motyvus, žaidžia spalvų ir dydžių santykiais, suteikdama vaizdiniams paslaptingumo. Figūros ir daiktai plokštumoje išdėliojami tarsi rebusas. Kai žiūriu į Budrytės paveikslus, apima jausmas, kad tuoj įminsiu paslaptį, apie kurios buvimą seniai nujaučiau. Atrodo, dailininkės piešinius galima skaityti kaip žodžius, bet rišli istorija vis tiek nesusilipdo. Niekaip negalime aptikti kodo, kad iššifruotume vaizdus, kurie įtraukia žiūrovus į žaidimą, džiugina juos, bet kartu ir trikdo. Inos Budrytės piešinius iš tikrųjų galima skaityti kaip pasakojimus, bet jie saugo svetimus prisiminimus ir slepia tiek daug reikšmių, kad žiūrovams belieka gėrėtis jais ir stebėtis, kodėl nesiseka įminti, regis, tokios kasdieniškos paslapties.
Arvydas Martinaitis: Kadangi tapau, o paprašė aprašyti… labai keistas jausmas… rašau. Suspaustoje erdvėje ar iš suspaustos erdvės, ar zonos (google šaltiniuose, zona (3500 filmov), erogeninė zona, euro zona, išskirtinė ekonominė zona ir panašiai, spalvų zonos neradau, bet jos ieškoti ir nereikia) išnyra paveikslo kompozicija, šviesą sugeriančios faktūros, banguojantys, tiesūs, aštrūs, retkarčiais į kraštutinį ekspresyvumą pereinantys potėpiai, visumoje bandantys transformuotis į simbolius, anomalius gyvius. Bet kuri vieta, patalpa (mokykla, namas, parduotuvė ir kt.) gali būti anomalioje zonoje, nes jų yra įvairiose Lietuvos vietose.
Mindaugas Pauliukas: Mano nuomone menininko misija taikyti priešybes tarp neginčijamų dogmų ir gyvenimo džiaugsmo. Kaip tapytojas save laikyčiau impresionistu – ekspresionistu – toks stilius dominuoja mano etiuduose ir santykiuose su natūra. Rimtesniuose meniniuose ieškojimuose save laikau krikščioniu mistiku.
R. Jurėnaitė apie tapytoją Andrių Zakarauską: Tapytojas siekia ekspresyviais, plačiais gestais nutapytų plokščių figūrų ir daiktų išraiškingo kontrasto su erdvės giluma, kurią išgauna lesiruote. Reikšminga Zakarausko tapybos raiškos priemonė yra motyvų fragmentiškumas: interjerų „kadravimas“, paskirų detalių priartinimas ir išdidinimas. Vieni fragmentai kinematografiškai išryškinami, kiti tarsi ištirpdomi aplinkoje pasitelkiant specifines tapybos priemones. Zakarauskas sako: „Pirmiausia klausimas, kas yra tapyba… Pagrindinis dalykas – dažai. Dažai, drobė, aš kaip tapytojas. Tada vėl klausiu iš naujo, sulig kiekvienu nauju paveikslu. Neatsakau iki galo niekad, to klausimo dažniausiai užtenka. Galbūt atsakau rezultatu. Na, kas yra tapyba… Aš pats sau esu tapyba.“
Menotyrininkas Viktoras Liutkus apie Mantą Maziliauską: Tapyba jam visų pirma yra procesas, tapsmas, kurio dėka randasi kalbėjimo ir tylos lygsvara, o spalva dažniausiai atskleidžiama vos ne kaip lėto jos ,,gyvybės” atgavimo būdas – užuomina, niuansu, virpesiu, lėta dažo klojimo maniera. Tokia spalva tarsi vos prasidėjus ir pirmapradė.
Gražaus Vaizdo ir Laimingai!
Pagarbiai, tapytojai iš Lietuvos
2013 m. balandžio 16 d.
Zarasų krašto muziejus