Zarasų krašto muziejus

Vasario 24-oji – Vieversio diena

Priešistoriniais laikais manyta, kad pavasario šilumą ant savo sparnų parneša paukščiai. Kartu ir išsigelbėjimą nuo bado, šalčio, nepriteklių. Galbūt juos kas pavasarį atsiunčia deivė Paukštė, kurios pėdsakus senosios Europos kultūroje atsekė garsioji mūsų mokslininkė, archeomitologijos pradininkė Marija Gimbutienė (1921–1994). Įdomu, kad senųjų laikų atmintis tebėra gyva lietuvių etninėje kultūroje: tradicinio kalendoriaus pavasario dienos turi ir paukščių vardus.

Pirmoji jų – vasario 24-oji – Vieversio diena, sutampanti su Šv. Motiejaus vardadieniu. Ši diena dažnai pavadinama ir pirmąja pavasario švente. Pavasario pragiedruliai apie šį metą jau ima griauti žiemos viltis. Nors sniego malūnas šiaurėje vis sumosuoja pūgų sparnais (liaudyje tai vadinama ,,vyturių pūgomis“), gamtoje galima pastebėti pavasario požymių: brinksta pumpurai, išryškina savo skirtingas spalvas karklų, gluosnių šakelės.

Vieversiukas pirmasis iš migruojančių paukščių, pavasarį sugrįžtančių iš šiltųjų kraštų į tėviškę. Jis laikomas pavasario pranašu, vadinamas ir lietuvių artojų draugu bei nuolatiniu palydovu, linksmintoju.  

Ornitologų jis vadinamas dirviniu vieversiu, kaime dar – cyruliu, vyturiu, voversiu. Dirvinis vieversys – kiek didesnis už žvirblį. Gyvena pievose, dirvonuose, dykvietėse bei dirbamuosiuose plotuose. Į Lietuvą atskrenda anksti pavasarį, išskrenda rugsėjį arba spalį. Lizdą suka iš sausų žolių stiebelių, šaknelių ar smulkių lapelių gilioje duobutėje ir gerai paslepia. Deda 3–6 kiaušinius. Išveda dvi vadas. Daug lizdų nukenčia nuo žmogaus ūkinės veiklos. Tautosakoje dirvinis vieversys vaizduojamas kaip pavasario skelbėjas, kviečiantis artoją į laukus, savo čirenimu žadinantis gamtą, atgimimo, jaunatviškumo simbolis. Vieversį išties jau galima pamatyti vasario pabaigoje – patinėliai parskrenda visu mėnesiu anksčiau, kad užsiimtų savąją erdvę ir kitiems paskelbtų: „Aš čia šeimininkas!“. Pavasaris greit nugali paskutiniąsias žiemos kliautis. Tada kaip aukštaitiškoje dainoje: ,,Kaip pradėjo rugeliai / Keltis ir žaliuoti, / Tuoj pradėjo vieversėlis / Sau lizdelį ruošti“.

Sakmės byloja, kad Dievas jį sukūręs iš žmogaus prakaitu palaistyto žemės grumstelio. Artojas, dienos karščio nuvargintas, sviedė jį į saulę. Ir nenukrito grumstelis žemėn, tapo žmogaus, sunkiu darbu duoną pelnančiu, linksmintoju (,,Vyturiuks ant oro aukštai lakioja, / Pamatęs artoją, linksmai giedojo…“). 

Lietuvių tautosakoje yra užrašyta nemažai liaudiškų pastebėjimų, spėjimų, tikėjimų, prietarų, priežodžių, lakių posakių, susijusių su šiuo mielu paukšteliu ir Vieversio diena:
• Senoliai taip sakydavo: jeigu vieversiukas pavėluoja parskristi į savo šventę, pavasaris bus ankstyvas. O jei kartais parskristų anksčiau, turės dar „atgulėti“ – pavasaris užsitęs, ilgokai bus žvarbu. Tada jo giesmelė nelabai linksma: „Čyru vyru, pavasaris! Bet dar neišėjo pašalas… Aruodėliai dyki, o vaikeliai pliki…“. 
• Ankstyvas mielojo paukštelio pasirodymas, dažnai dar virš sniego lopais boluojančių dirvonų, pagimdė tikėjimą, kad jis žiemojąs ne dausose, o čia pat, gimtinėje, tik pasislėpęs akmenų krūsnyse. Gal šis tikėjimas iš to, kad žiemą Lietuvoje retsykiais galima pamatyti kitas vieversio rūšis: kuoduotąjį, raguotąjį ir miško vieversį, arba ligutę. 
• Merginos stengdavosi iki šios paukštelių sutikimo dienos užbaigti verpti. Yra ir priežodis: „Skubėk verpti, nes atskridęs vieversys kuodelį priterš“. Kitur merginos buvo gėdijamos: „Skubėkit verpt, nespėsit – atlėks vieversys, susisuks iš vilnų sau lizdelį“. Mat dienai pailgėjus, laikas sėsti audimo staklėsna. 

• Vieversio dieną nevalia plaukų šukuoti – vištos vasarą rūtų darželius iškapstysiančios.
• Šiukštu ir miltus rėčiu sijoti – pasėlius vasarą užpulsią amarai. 
• O jeigu kuri mergina norėtų veido skaistumą per vasaros darbymetį išsaugoti, turi Vieversio dieną sniegu triskart gerai išsiprausti. 
• Vaikus kas nors iš namiškių paragindavo: „Apibėkit dukart apie trobą, tada – į galulaukę ir vėl tekini namo, – visus metus būsit greiti kaip tas vyturys“. 
• Vieversiukais vadinami tie žmonės, kurie anksti keliasi. 

Pagal etnologo Liberto Klimkos komentarą, Day.lt, Grynas.lt, zpasaulis.lt ir Lietuvos ornitologų draugijos (birdlife.lt) internetinių svetainių publikacijas parengė Vasilijus Trusovas, muziejininkas (kultūrinių renginių koordinatorius).

[easy_image_gallery gallery=“544″]

II – V 9:00 – 18:00
VI 10:00 – 17:00

D. Bukonto g. 20 32132, Zarasai

Direktorė: Ilona Vaitkevičienė
Įmonės kodas: 190221622