Lietuvių kalbos ir raštijos tyrėjas, bibliografas, grafas, kilęs iš garsios Pliaterių giminės, Gedminaičių dvaro valdytojas.
Lietuviškai kalbėti išmoko dar vaikystėje. Kražiuose antroje klasėje jo mokytoju tapo Simonas Stanevičius, kuris tuo laiku mokėsi priešpaskutinėje Kražių gimnazijos klasėje. Kražių gimnaziją baigė 1821 m., o 1828 m., turėdamas 18 m. amžiaus Vilniaus universitete baigė literatūros ir laisvųjų menų studijas.
Bendradarbiavo su Dionizu Poška, Simonu Daukantu, Jurgiu Pabrėža. 1830–1831 m. su Simonu Stanevičiumi Karaliaučiaus bibliotekose studijavo lietuvių ir prūsų kalbų šaltinius, ieškojo ir aprašinėjo lietuviškas knygas, ten susipažino ir bendravo su Liudviku Rėza. Vėliau S. Stanevičius tapo grafo J. Pliaterio sekretoriumi, padėjo jam tvarkyti biblioteką.
1831 m. parašė studiją apie Samuelio Boguslavo Chilinskio Biblijos vertimą „Trumpa žinia apie tą išdavimą lietuviškos Biblijos Londone“. 1833 m. Rygoje savo lėšomis išleido S. Stanevičiaus parengtas lietuvių liaudies dainų melodijas „Pažymės žemaitiškos gaidos“. Nebaigtame darbe lenkų kalba „Medžiaga lietuvių kalbos istorijai“ aprašė per 200 lietuviškų ir lituanistinių knygų, pirmą kartą panaudojo žinias iš Gotfrydo Ostermejerio, Liudviko Rėzos, Teodoro Lepnerio, Kajetono Nezabitauskio-Zabičio darbų, Upsalos universiteto bibliotekos katalogo, pateikė žinių apie autorius, knygų spausdinimo istoriją. Jo darbai paskatino Vaclovą Biržišką kurti Aleksandryną.
