PAMINĖTA VALSTYBĖS DIENA, SUGIEDOTA „TAUTIŠKA GIESMĖ“
Liepos 6-ąją gausiai susirinkę į Zarasų krašto muziejų zarasiškiai paminėjo Valstybės – karaliaus Mindaugo karūnavimo – dieną ir drauge su viso pasaulio lietuviais tradiciškai ant apžvalgos rato sugiedojo „Tautišką giesmę“.
Pirmiausia tą vakarą buvo paskelbtas 2015-ųjų metų Kultūros ir meno premijos laureatas. Juo tapo Jovita Mikutavičienė, Zarasų kultūros centro direktorė, už profesionalią veiklą, ilgametį ir nuoširdų darbą, dainų švenčių puoselėjimą, už tai, kad sugeba save atskleisti, savo darbą atlikti su didele meile. Zarasų rajono savivaldybės meras Nikolajus Gusevas paskelbė komisijos sprendimą, deja, dėl objektyvių priežasčių J. Mikutavičienei neatvykus į nominacijos įteikimą, laureato diplomas buvo įteiktas Kultūros centro direktorės pavaduotojai Jūrai Nastajienei, kuri pažadėjo šią nominaciją ir gražias gėlių puokštes perduoti laureatei. Meras taip pat pasveikino susirinkusiuosius Valstybės dienos proga. Sveikinimo žodį tarė ir Seimo narys Algimantas Dumbrava.
Renginio metu buvo atidaryta tarptautinė fotodokumentinė paroda ,,Kaip tai atsitiko Didžiajame mūšyje… Žalgirio atodangos“, kurią pristatė Muziejaus kultūrinių renginių koordinatorius Vasilijus Trusovas. Ją parengė Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos muziejininkai, talkinami Vokietijos, Šveicarijos, Austrijos, Švedijos bei Čekijos mokslininkų ir kultūrininkų. Paroda atkeliavo iš Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmų. Ekspzicija buvo parengta Žalgirio mūšio 600-ųjų metų sukakties proga (1410 – 2010) ir atskleidžia Žalgirio epochos žmones bei to meto karybą.
Parodos lankytojai turi progą susipažinti eksponuojamuose 25 stenduose su Žalgirio mūšio istorija, pergalės reikšmingumu. Daug vietos parodoje skiriama Jogailos ir Vytauto asmenybėms įprasminti, Žalgirio mūšio ikonografijai.
Du stendai skirti Žalgirio mūšio eigos schemai – kariuomenės išsirikiavimas prieš mūšį, mūšio pradžia, lietuvių atsitraukimas, pateikiama antroji mūšio fazė, Ordino kontrataka, baigiamoji mūšio fazė.
Iš Žalgirio mūšio ikonografijos matome Dyboldo Šilingo (vyresniojo) kronikų miniatiūras – „Žalgirio mūšis“ („Berner (Amfliche) Chronik“ („Berno (Oficialioji) kronika“, Bernas, 1474 – 1483 m.); „Žalgirio mūšis“ („Berner (Spiezer) Chronik“ („Berno (Spiezer) kronika“, Bernas, prieš 1486 m.), Henriko fon Rėdeno kronikų piešinius – „Žalgirio mūšis“ („Cronica der Preussen“ („Prūsijos kronika“, Dancigas, 1553 – 1556 m.); „Žalgirio mūšis“ („Cronica der Preussen“ („Prūsijos kronika“, Dancigas, XVI a. II p..); „Žalgirio mūšis“ (Cronica der Preussen“ („Prūsijos kronika“, Dancigas, 1628 m.) bei Martyno Bielskio ir Baltramiejaus Paprockio medžio raižinius „Žalgirio mūšis“ („Kronika wszystkiego swiata“ („Viso pasaulio kronika“, Krokuva, 1564 m.); „Jogailos malda prieš Žalgirio mūšį“ („Ogrod krolewski“(„Karališkasis sodas“, Praha, 1599 m.); „Štetino kunigaikščio Kazimiero ir Olesnicos kunigaikščio Konrado paėmimas į nelaisvę Žalgirio mūšyje“ („Ogrod krolewski“(„Karališkasis sodas“, Praha, 1599 m.).
Toliau stenduose matome Lietuvos vyriausiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Vladislovo Jogailos – vieno iš Žalgirio mūšio herojų – palaidojimo vietą Krokuvos katedroje, nusakoma šio valdovo atminimo tradicija, jo ikonografija, rodomi mūšio trofėjai, taip pat atskleidžiama Žalgirio mūšio atmintis XV – XVIII a. Lenkijoje išleistuose leidiniuose. Detaliai vaizduojamas Jogailos paminklas Krokuvos katedroje (antkapinis paminklas. Antkapis – prieš 1421 m., baldakimas – Baltramiejaus Berečo dirbtuvės, 1519 – 1521 m.; Jogailos galva, antkapio fragmentas), matome Jogailą vienoje iš triptiko „Sopulingoji Dievo Motina“ dalių – „Trijų karalių pagarbinimas“ (Krokuvos Vavelio katedrą, Krokuva, apie 1485 m.). Įdomi Liublino pilies koplyčios tapyba (manoma, kad tai autentiška tų laikų koplyčia) – Vladislovas Jogaila, garbinantis Dievo Motiną (sieninės tapybos fragmentas); raito Jogailos atvaizdas, 1418 m.
Stende ,,XIX – XX a. pavyzdžiai“ yra Mykolo Gadlevskio paveikslas „Vladislovas Jogaila“ (1863 m.), Antano Vivulskio skulptūra „Vladislovas Jogaila“ – paminklo, skirto Žalgirio mūšiui, fragmentas (Krokuva, 1910 m. (atkurta 1976 m .).
Stende ,,Žalgirio pergalės trofėjai“ – atkurtos kryžiuočių vėliavos. Lenkų istorikas Jonas Dlugošas ir Krokuvos miniatiūrininkas iliustratorius Stanislovas Durinkas apie 1448 m. seniausiame ir vertingiausiame Europos užkariautų vėliavų kataloge „Banderia Prutenorum“ įamžino 56 vėliavų, paimtų karuose su kryžiuočiais, rinkinį. Kiti trofėjai – relikvinis kryžius (Aukštutinio Reino regionas, prieš 1343 m.) ir relikvinė pėda (Krokuva, 1470 – 1480 m.) – 1410 m. Jogailos paimti iš Brodnicos bažnyčios ir perduoti Sandomiero koleginei bažnyčiai, taip pat knyga ,,Biblia Sacra“ (Christburgas, 1321 m.), kuri priklausė Christburgo komtūrui Liuteriui fon Braunšveigui. Grįžtant po Žalgirio pergalės, Jogailos paliepimu, knyga buvo paimta kaip karo grobis. Relikvijorius (Elbingas arba Pareinio regionas, 1388 m.) priklausė Elbingo pilies komtūrui Tilmanui Dagisteriui fon Lorichui, vėliau – galbūt jo įpėdiniui Verneriui fon Tetingenui. Pagal tradiciją, kaip vienas iš Žalgirio pergalės trofėjų ir votų, 1410 m. Jogailos buvo padovanotas Gniezno arkikatedrai.
Parodos stenduose – ir Žalgirio mūšio atmintis XV – XVI a. šaltiniuose. Tai Žalgirio mūšio aprašymas ir eilėraštis apie šią pergalę „Versus de bello Cuciferorum et Polonorum a 1410 geste“ (Mogilnas, 1437 m.); Jokūbo Pilypo Berganiečio „Supplementum chronicarum“( Venecija, 1490 m.); Jono Visliciečio „Bellum Prutenum“ („Prūsų karas“, Krokuva, 1516 m.) bei Stanislovo Sarnickio „Xięgi hetmanskie“ („Etmonų knyga“, Lenkija, apie 1577 – 1581 m.).
Žalgirio mūšio atminties tradicija Krokuvos katedroje liepos 15 d. užfiksuota šiuose šaltiniuose: „Pantificale Cracoviense“, vadinamasis Zbignevo Olesnickio pontifikalas (Krokuva, po 1423 m. (apie 1430 m.); „Pantificale Cracoviense“, vadinamasis Frederiko Jogailaičio pontifikalas (Krokuva, po 1423 m. (apie 1430 m.); raštininko Stanislovo Gurskio, iliuminatoriaus Stanislovo Samostšelniko, vyskupo Petro Tomickio „Liber Evangeliorum“ („Evangelijų knyga“, fragmentai, Krokuva, 1533 – 1534 m.); „Koncjonel katedry krakowskiej“ („Krokuvos katedros kancionalas“, Krokuva (?), XV a. II p.).
Įdomus šaltinis – „Cronica Conflictus Wladislai Regis Poloniae cum cruciferis Anno Christi 1410“ – tai galbūt dar 1410 m. surašytas tekstas apie įvykius nuo 1410 m. birželio 24 d. iki 1410 m. rugsėjo 21 d., t. y. nuo lenkų kariuomenės susirinkimo Volbužo stovykloje iki Marienburgo pilies apgulties. Teksto autoriumi galėjo būti Žalgirio mūšio dalyvis Mikalojus Tromba, Lenkijos pakancleris, vėliau – Gniezno arkivyskupas. Išlikęs tėra šios kronikos nuorašas, parengtas XVI a. II ketvirtyje Krokuvoje. Šaltinyje „Cronica Conflictus“ Jogaila nėra vaizduojamas kare su kryžiuočiais bei Žalgirio mūšyje pasyvus ir taikingas. Šis raštas taip pat patvirtina sąmoningą lietuvių pulkų, vadovaujamų Vytauto, atsitraukimą. Šis šaltinis žinotas Jono Dlugošo. Pateikiama ir „Cronica Conflictus“ nuorašo pradžia (Krokuva, apie 1525 – 1550 m.). Kronikos nuorašas saugomas Lenkijos mokslų akademijos Kurniko bibliotekoje.
Parodoje pristatomi faktinio sąjungininko kariuomenės vadovo Žalgirio mūšyje Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto asmenybė, apžvelgiama šio valdovo ikonografija, diskusijos dėl jo kapo Vilniaus katedroje ir pagarbos jam tradicija Lietuvoje. Atskleidžiamas Žalgirio mūšio pergalės atminimas XV – XVIII a. Lietuvos raštijoje, pateikiamas Žalgirio mūšio ir Vytauto tema XIX a. istoriografijoje. Viename iš stendų matome Vytauto atvaizdą XVI a. herbyne. Vaizduojamas soste sėdintis valdovas, kuriam po kojomis įkomponuotas Gediminaičių stulpų herbas, dažniausiai siejamas su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Vytautu. Jis ir jo brolis Žygimantas, būdami Kęstučio sūnūs – Kąstutaičiai, – dažnai naudojo Gediminaičių stulpus kaip savo giminės herbą. Šis Vytauto atvaizdas yra nupieštas vadinamajame Arsenalo herbyne, kuris Vilniuje, greičiausiai vyskupo kunigaikščio Pauliaus Alšėniškio aplinkoje, buvo sukurtas 1555 m.
Kitame stende rodomi Vytauto kapas ir paminklas Vilniaus katedroje. Čia pat pateikiamas paminklinis įrašas; „Bona Sforca, Lenkijos karalienė ir t. t., šlovingajam valdovui Aleksandrui Vytautui, didžiajam Lietuvos kunigaikščiui, itin nusipelniusiam savo tėvynei ir žygiais garsiam visame pasaulyje, dar būdama gyva šią akmeninę plokštę parūpino. Vėliau Vilniaus vyskupas Valerijonas 1573 Viešpaties metais šį paminklą šios šventovės geradariui pastatė prie jos altoriaus ir ten sudėjo jo kaulus, anksčiau nederamai saugotus. Paminklas, kitados pastatytas netoli nuo šios vietos, šiaurinėje šios bažnyčios navoje, bet jau 1610 metais ugnies liepsnų sudegintas ir laiko neteisybės sunaikintas, 1852 metais, atkūrus ankstesnį įrašą, vėl yra atiduodamas amžinai atminčiai“. Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui skirtas trijų dalių monumentas: didžiojo kunigaikščio portretas, pakabintas 1862 m., po juo – 1853 m. sumontuota paminklinė lenta, o apačioje – su Vytautu siejamas Senųjų Trakų Madonos paveikslas, pakabintas apie 1859 m., o 1862 m. gavęs naujus rėmus. 1910 m. fotografijoje matomi Vytauto paminklą puošiantys lietuvių ir lenkų vainikai, skirti Žalgirio mūšio jubiliejui bei vienam iš šios pergalės herojų.
Viename iš stendų – įspūdingi Vytauto Didžiojo antspaudai: Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto majestotinis antspaudas iš 1422 m. Melno taikos sutarties, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto didysis antspaudas iš jo laiško Vokiečių ordino didžiajam magistrui Konradui fon Jungingenui (Kaunas, 1404 m. rugpjūčio 17 d.), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto mažasis antspaudas iš jo rašto, kuriuo pritariama taikingiems Rygos ir Polocko santykiams bei laisvai prekybai (Polockas, 1399 m. kovo 6 d.) ir Vytauto antspaudas iš 1379 m. keturių Lietuvos kunigaikščių taikos sutarties su Vokiečių ordinu (Trakai, 1379 m. rugsėjo 29 d.).
Parodoje rodomas Vytauto portretas iš Trakų. Pagal XIX a. pradžios Senųjų Trakų benediktinų bažnyčios, funduotos Vytauto Didžiojo, portretą 1893 m. nutapytas Naujųjų Trakų bažnyčios Vytauto portretas prieštarauja amžininkų pateiktiems Lietuvos didžiojo kunigaikščio išvaizdos aprašymams ir tradicinei ikonografijai, labiau primena XVII – XVIII a. tipingo Lietuvos ir Lenkijos bajoro portretą, kuriame, tiesa, esama valdovo atributų. Naujųjų Trakų bažnyčią taip pat fundavo Vytautas Didysis ir rengėsi ją paversti katedra, įsteigė kolegiją. Stende – taip pat ir Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios nuotrauka. Greta esančiame stende atskleidžiamas Jogailos ir Vytauto įvaizdis Jano Mateikos kūryboje. Monumentalioje J. Mateikos drobėje ,,Žalgirio mūšis“ Vytautas pavaizduotas kautynių centre, o Jogaila – tik iš tolo stebintis jų eigą (Janas Mateika, „Žalgirio mūšis“, Krokuva, 1878 m.). J. Mateika užfiksavo šaltiniuose bei istoriografijoje įsitvirtinusius tradicinius Jogailos ir Vytauto įvaizdžius Žalgirio mūšyje: Jogaila yra pasyvus ir meldžiasi, o Vytautas – aktyvus ir ragina kautis (Janas Mateika, „Besimeldžiantis Jogaila su Vytautu prieš Žalgirio mūšį“, Krokuva, 1855 m.).
Parodą užbaigia stendas, kuriame rodomas Vytauto paminklas Kaune. Žymaus lietuvių skulptoriaus Vinco Grybo 1930 – 1932 m. Kaune sukurtas paminklas Vytautui Didžiajam iki sunaikinimo stovėjo Vytauto Didžiojo karininkų kursų buveinėje, Panemunėje. Paminklas sunaikintas 1951 – 1952 m., atkurtas 1990 m. ir pastatytas Laisvės alėjoje, greta savivaldybės pastato. Paminklo cokolyje skulptorius pavaizdavo keturių tautybių karius, ant kurių pečių ir stovi Lietuvos didžiojo kunigaikščio figūra. Vienas iš tų karių – kryžiuočių riteris. Tai aiškus priminimas apie Vytauto lemiamą indėlį į Žalgirio mūšio pergalę.
Paroda veiks iki rugpjūčio 11 d.
Tą vakarą Muziejuje aukšto meninio lygio koncertą surengė kamerinis ansamblis „Vilniaus arsenalas“, atlikęs programą iš renginių ciklo „Muzikinės laiko ir erdvės koordinatės“. Muzikavo Laima Šulskutė (fleita), Rolandas Romoslauskas (altas), Sergejus Okruško (klavesinas), solistas – Tadas Girininkas (bosas). Skambėjo J. S. Bacho, W. A. Mozarto, G. Donizetti, G. Rossini ir G. F. Handelio muzikos kūriniai.
Lygiai 21.00 val. ant Zaraso ežero kranto, ant apžvalgos rato, darniai nuskambėjo zarasiškių giedama „Tautiška giesmė“. Ir čia, kad dar galingiau skambėtų mūsų šalies himnas, nuoširdžiai talkino jau minėti solistas ir muzikantai.
Vasilijus Trusovas, Zarasų krašto muziejaus kultūrinių renginių koordinatorius
Vasilijaus Kukonenkos nuotraukos