SENOSIOS KAPINĖS – LITVAKŲ GYVENIMO LIUDININKĖS
Antrojo pasaulinio karo metais vykusios Holokausto žudynės sunaikino daugybę Europos žydų bendruomenių ir daugelyje žemyno regionų nutraukė šimtmečius gyvavusias žydų kultūros tradicijas. Prie jų gaivinimo pokariu neprisidėjo ir rytų bei vidurio Europoje įsigalėję komunistiniai režimai, agresyviai diegę ateizmą ir slopinę daugelį kultūros raiškos būdų. Dėl šių dviejų priežasčių Lietuvoje nebeturime gausios žydų bendruomenės. Daugelis įspūdingų sinagogų buvo pertvarkytos į sporto sales, sandėlius, o dažnu atveju būdavo visai nugriaunamos.
Panaši situacija ir su senosiomis žydų kapinėmis. Dalis jų buvo sulyginta, o antkapiai panaudoti grindžiant šaligatvius, mūrijant akmeninius laiptus ar elektros transformatorinių sienas. Tad tuos miestus ir miestelius, kur kapinės nebuvo sunaikintos ar suniokotos, šia prasme tikrai galima vadinti laimingaisiais. Zarasų rajoną galima priskirti prie laimingųjų, mat nė vienos kapinės nebuvo sunaikintos ir iš viso rajone jų, be Krakynės memorialo, yra išlikusios penkerios: dvejos Zarasuose, Antalieptėje, Dusetose ir Salake.
Atgavus Nepriklausomybę, kapines pradėta suvokti kaip vertingą kultūros paveldą ir jomis pradėta rūpintis: aptvertos tvoromis, paženklintos, seniūnijos užtikrina jų priežiūrą. Nors kartais dar galima išgirsti nepasitenkinimų, jog neva čia žydų kapinės, tai tegu žydai jas ir prižiūri, bet mūsų dienomis būtent kapinės ir antkapiai yra litvakų bendruomenių gyvenimo liudininkai. Veikiančių senųjų sinagogų Lietuvoje yra vos pora – Vilniuje ir Kaune. Restauruotos Pakruojo ir Žiežmarių ar restauruojama Švėkšnos sinagogos, joms vėl atvėrus duris, nebeatliks savo buvusių religinių funkcijų. Tai yra puikiai atkurti ir vertingi paveldo objektai, bet juose nebebus palaikoma gyvoji judaizmo tradicija.
O ir vadinamuosiuose „žydų namuose“, raudonų plytų pastatuose, gyvena kiti žmonės, yra įsikūrusios įmonės bei įstaigos. Todėl ir yra pagrįsta teigti, kad senosios žydų kapinės, kurios Antrojo pasaulinio karo metais ar sovietmečiu nebuvo sunaikintos, ir yra žydų bendruomenių gyvenimo liudininkės.
Išlikę antkapiai ne tik padeda susidaryti įspūdį apie čia gyvenusios bendruomenės dydį, bet ir, žiūrint į puošnesnius antkapius, leidžia daryti prielaidas apie kai kurių žydų bendruomenės narių socialinę padėti. Kadangi šiandien yra geros valios savanorių ir organizacijų, skaitmeninančių ir verčiančių į lietuvių kalbą epitafijas, mes daug sužinome ir čia gyvenusių žydų vardus, pavardes, gauname vertingos informacijos savo miestų ir miestelių istorijai tyrinėti. Garbė savanoriams ir organizacijoms, inicijuojančioms tokius projektus.
Senosios žydų kapinės yra ne tik itin vertingi paveldo paminklai. Jos yra žydų laidotuvių, vykstančių laikantis judaizmo tradicijų ir priesakų, dalis. Iki Holokausto daugelis žydų gyveno gana uždarą nuo ne žydų kaimynų gyvenimą. Žydai ėjo į sinagogą, meldėsi, šventė šventes, turėjo kitataučiui kaimynui nematytų religinių drabužių ir įvairių daiktų. Natūralu, jog kaimynui kildavo klausimų, o negavęs atsakymų į juos, informacinį vakuumą užpildydavo savo vaizduote. Pateiksiu pavyzdį iš Latgalijos miestelio, vos už penkiasdešimties kilometrų nuo Zarasų, žydų gyvenimo.
Man teko skaityti įdomią ekspedicinę medžiagą, kurios metu buvo apklausiami gerokai vyresnio amžiaus Latgalijos gyventojai. Jų klausinėdavo apie žydus ir gyvenimą su jais. Viena moteris pasakojo, kaip vaikystėje jie lakstė aplink sinagogą ir staiga žvilgtelėjo į vidų pro pravirų durų plyšį. Ten meldėsi žydai, ant galvos užsidėję filakterijas (tas mažas juodas dėžutes su Toros fragmentu) ir ritmingai besilankstantys. Moteris šį vaikystės prisiminimą nupasakojo taip: „Žydai, užsidėję ant kaktos ragą su latvių krauju, lankstosi ir skleidžia tą savo „bububu“ garsą“.
Natūralu, jog žydų kapinės pašaliečiui turėjo atrodyti ne mažiau mistiškos. O iš tikrųjų, kaip netrukus įsitikinsite, nieko labai mistiško ir šiurpą keliančio nėra. Atmetus tradicinius skirtumus, pagrindiniai dalykai išlieka tie patys kaip ir visur – artimo žmogaus netektis, pagarbus atsisveikinimas su juo, gedulas, mirusiojo atminimai.
Antkapis, kaip ir kapas, turi būti orientuotas Jeruzalės kryptimi (Lietuvoje – tai rytų, pietryčių, pietų kryptys). Šis paprotys siejamas su įsitikinimu, kad prisikėlę mirusieji privalo būti nukreipti Izraelio žemėn. Halachoje, žydų religiniuose įstatymuose, nėra aiškiai pasakyta, kaip statyti antkapį. Rytų ir vidurio Europos žydų aškenazių tradicijoje įprasta antkapį statyti vertikaliai. Įprastai ji būna stelos (hebr. maceva) formos, įvairios konfigūracijos. Dauguma stelų yra stačiakampės arba arkos formos, neretai stačiakampės su trikampe arba dekoratyvia figūrine viršūne.
Antkapių išraiškingumas ir puošnumas visais laikais rodė mirusiojo ir jo šeimos socialinę padėtį. Be vyraujančių formų antkapių, macevų, kapinėse galima pamatyti ir mažo namelio formos antkapinių statinių, vadinamųjų ohelių. Tokie palapines primenantys paminklai buvo paplitę Vokietijoje ir kitose aškenazių gyvenamose teritorijose. Jie paprastai statomi ant garbingų bendruomenės narių kapų.
Macevų puošyba atveria savitą žydų ritualinio meno pusę. Bene dažniausiai vaizduojama žvakidė – menora – Šventyklos ir dvasinio gyvenimo simbolis. Šiuo simboliu žydai jautė poreikį išreikšti savo religinę tautinę savimonę. Menora buvo vaizduojama septynšakė, penkiašakė ar šešiašakė. XIX–XX a. šabo žvakidės ar menoros motyvas dažnai žymėdavo moterų kapus, taip simboliškai nurodant tiesioginį moters ryšį su šabo apeigomis.
Sulaužyta žvakė dažnai simbolizuoja jaunos moters mirtį. Mirtį reiškia ir kiti antkapiniai siužetai, pavyzdžiui, nulūžęs medis ar lūžtančios šakos. Antkapiai buvo puošiami ir kitais simboliais, parodančiais kilmę: laiminančios rankos reikšdavo, kad žmogus kilęs iš kunigų giminės – kohenų, ąsotis žymėdavo Levio giminės palikuonis. Dažniausias simbolis Lietuvoje išlikusiuose antkapiuose – Dovydo žvaigždė (hebr. magen david), kuri XIX–XX a. iš vakarų ir vidurio Europos paplito Rytų Europoje ir tapo žydų tautiniu simboliu.
Žydų antkapiai buvo puošiami ne tik įvairiais simboliais, bet ir mirusiojo atminimą įamžinančiomis epitafijomis. Senovėje jų tekstai buvo trumpi – tik vardas, tačiau ilgainiui jos plėtėsi, tapo įvairesnės, puošnesnės. XVI–XIX a. epitafiją sudarė šie elementai: įvadinė formulė (čia palaidota(s)…, čia ilsisi… ir pan.), mirusiojo vardas, mirties data, pabaigoje – palaiminimas (tebūnie jo(s) siela įrišta į gyvybės mazgą), dažniausiai užrašomas abreviatūra (santrumpa, sudaryta iš sudėtinio pavadinimo žodžių pirmųjų raidžių – K. V.)
Buvo įprasta epitafijas rašyti hebrajų kalba, tačiau XIX a. vid. drauge su žydų apšvietos sąjūdžiu, Haskala, atsiranda radikalių laidojimo papročių pokyčių. Haskalos idėjomis susižavėję pažangieji žydai, nekreipdami dėmesio į ortodoksų pasipriešinimą, išsikovojo teisę antkapių epitafijose vartoti ne tik hebrajų ar jidiš, bet ir vietos (Lietuvoje – rusų, lenkų, rečiau lietuvių) kalbas. Vis dėlto iki pat šiandienos išliko tradicija šalia vietos kalba užrašyto pagrindinio epitafijos teksto pridėti (kad ir trumpą) hebrajišką įrašą.
Zarasų rajone išlikusiose senosiose žydų kapinėse labiau paplitusios įprastos formos stelos, puoštos Dovydo žvaigžde. Tik Zarasų senosiose žydų kapinėse, kuriose laidota nuo maždaug XIX a. vidurio iki XX a, ketvirtojo dešimtmečio pradžios, aptinkama antkapių su liūtais ir į juos panašiais padarais, vynuogėmis, ornamentais ir kita įmantresne puošyba.
XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Zarasų mieste buvo atidarytos kitos žydų kapinės, kuriose buvo laidojama ir sovietmečiu. Išlikę kuklesni antkapiai, bet jos įdomios tuo, kad kai kurie antkapiai yra puošti velionių nuotraukomis. Taip pat yra įdomios Dusetų, Antalieptės ir Salako žydų kapinės.
Minint Tarptautinę paminklų apsaugos dieną norėčiau palinkėti domėtis, skaityti apie kitų tautybių kaimynų istoriją, papročius, kultūrinį palikimą. Dabar, kaip niekada anksčiau, yra daugybė įvairiais formatais ir įvairiomis kalbomis prieinamos informacijos apie žydų ir kitų kultūrų paveldą. Juolab, kad to paveldo yra išlikę ir jį galima lankyti. Švieskimės, domėkimės ir neprikalbėsime tokių dalykų, kaip ta minėta moteris iš Latgalijos.
Šaltiniai:
Auksė Kaizer, Kapinės, „Žydai Lietuvoje. Istorija. Kultūra. Paveldas“.
Auksė Niunkaitė-Račiūnienė, „Lietuvos žydų tradicinio meno ir simbolių pasaulis“.
https://toldot.ru/traur.html
Parengė Zarasų krašto muziejininkas (kelionių vadovas) Kęstas Vasilevskis
[easy_image_gallery gallery=”116″]